Erasmus... Vienas žodis, talpinantis tiek daug. Tiek sutiktų žmonių, praleistų paskaitų, bemiegių naktų ir keisčiausių scenarijų. Tai patirtis, kuri neišsitrins. Ir gailėsiesi tik to, kad per mažai turėjai laiko. Ir kuo daugiau patirsi, tuo daugiau norėsi dar. Dar daugiau draugų, tokių kaip tu – pasaulio piliečių. Dar daugiau nežinomybės ir jaudulio...
Mano jaudulio priežastis yra Italija. Tai buvo mano romantiškiausia svajonė. Vaikščioti siauromis gatvelėmis, valgyti picą ir visada atvykti pavėlavus. Kam skubėti, jeigu niekas čia neskuba? Nes reikia laiko pasidžiaugti gyvenimu, vienas kitu, juoku, pokalbiu... O darbas – ne vilkas. Šiuo posakiu ir vadovavausi kelis mėnesius. Niekada neatsisakydavau akimirkos džiaugsmų: karšto espresso puodelio, bolognese makaronų (kaip gi jų neparagausi viešėdama Bolonijoje?..), ledų, kuriuos po to sapnuoji, ir, be abejo, išsvajotosios picos. Jeigu gamina vietiniai, ir tave vaišina – tobula vakarienė. O jeigu dar viską užgersi vietiniu vynu, tai geriau jau ir būti negali. Italų virtuvė viena populiariausių pasaulyje. Tikrai ne be reikalo.
Bet ne tik skanauti čia galima. Čia gi kultūros lopšys. Čia gi Mikelandželo skulptūros, Leonardo da Vinčio paveikslai, muziejai, galerijos, renesanso architektūra. Italija tiesiog alsuoja menu, tradicijomis, istorija. Florencijos katedros marmurinės sienos tiesiog apakina grožiu ir supranti, kad gal ir ne toks pilkas tas gyvenimas, o netgi labai spalvotas.
Didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Milanas ir Roma, gali pajusti chaosą, begalinį miesto tempą, skubančius automobilius, kurių karštakošiai pietiečiai vairuotojai šaukia vienas kitam, kad reikia išmokti vairuoti. Eismo kontrolierius iš tikrųjų visai nieko nekontroliuoja, nes kostiumuotieji Milano gyventojai nekreipia dėmesio į raudonai šviečiantį šviesoforą, kai nori kuo greičiau atsidurti verslo susitikime. Italijoje – garsiausi monumentai ir nuostabūs kraštovaizdžiai...Romos Koliziejus ir Forumo liekanos tave nutemps į Senovės Romą ir nepatikėsi, kad vaikštai ten, kur kažkada vaikščiojo Julijus Cezaris.
Jeigu nesi išskleidęs sparnų į kitą Italijos miestą, tada leidi laiką pirmajame Europos universitete. Beveik tūkstantį metų kuriamos tradicijos, ieškomas optimalus studijų būdas, tobulėjama, investuojama į laboratorijas, naujas technologijas, bet išlaikomos ir šimtus studentų kartų mačiusios senovinės aulos. Universitetas tarnauja studentui, ir jeigu jiems nepatinka, jie išeis į gatvę ir šauks, kad jiems nepatinka. Ir jeigu norės, išpaišys fakulteto sienas grafičiais, nes..., o kodėl gi ne? Patys studijuos, kurs, mąstys toje aplinkoje, tarp tų pačių grafičių.
Visada gyva, studentiška Bolonija pasiūlys daugybę variantų vakarui praleisti, nesvarbu, italas tu, ar nelabai. Visi priims draugiškai, pasiūlys vyno, galbūt tiesiog miesto viduryje. Jeigu šilta, tai kam lindėti namuose? Geriau susėskime universiteto aikštėj, grokim gitara ir laukime, ką mums paruošė naktis.
Dar šimtą kartų daugiau, nei aprašiau, telpa žodyje Erasmus. Bet tai reikia patirti. Tada supranti, kad tai neapibūdinama. Tai yra jausmas, kurį patiri su tokiais pat, kaip tu. Su tais, su kuriais visą gyvenimą dalinsies tuo pačiu dideliu ir nuotykių kupinu prisiminimu.
Rūta Jatkonytė
Audiovizualinis vertimas, III k.