Lietuvių literatūros magistrantūros II kurso studentės Ievos Naikienės kvietimu gruodžio 7-osios pavakary fakultete apsilankė poetas, eseistas ir prozininkas Donaldas Kajokas. Šio autoriaus bibliografijoje – per 20 knygų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija (1999 m.), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija (2011 m.), Bernardo Brazdžionio literatūrinė premija (2015 m.) ir kiti apdovanojimai už išleistas knygas. 1980 m. debiutavęs eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“, D. Kajokas į savo skaitytojų ratą kūrybos mylėtojus kvietė keisdamas ne tik žanrą, tačiau ir rašymo manierą. Labiausiai poetas vertinamas už eilėraščių rinktines „Drabužėliais baltais“ (1994 m.), „Meditacijos“ (1997 m.), „Karvedys pavargo nugalėti“ (2005 m.) ir „Apie vandenis, medžius ir vėjus“   (2015 m.). Didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio sulaukė autoriaus esė rinktinės „Dykinėjimai“  (1999 m.), „Lietaus migla Lu kalne“  (2002 m.) bei „Lapės gaudymas“ (2013 m.).  2007 m. debiutavęs su pirmuoju romanu „Kazašas“, 2012 m. už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ kūrėjas jau buvo tarp nominuotų geriausiai metų knygai.

Su ilgą kūrybos kelią nuėjusiu autoriumi apie kūrybą, gyvenimą, literatūrą ir asmeninius potyrius jaukiai šnekučiavomės Jono Jablonskio auditorijoje. Pokalbis su autoriumi buvo kitoks, nei dauguma interviu – kalbėjomės ne apie konkrečias išleistas eilėraščių, esė rinktines ar romanus ir jų temas, o apie gyvenimą ir kūrybą, apie jų sąlyčius, apie savęs atradimą ir gyvenimo sunkumus.

„lig šiolei kartais aš sapne vejuos

raudoną lapę, vėjas, lietūs merkia

staiga sustoju paupy – ai, tuščia jos...“

„Lapės gaudymas“, 2013 m.

„Gyvenimo tikrovėje visą laiką reikia žaisti“

Pokalbis su autoriumi prasidėjo klausimu apie žaidimo ir tikrovės santykį. Rašytojui šis klausimas buvo užduotas su intencija – jo eseistinių užsklandėlių knygoje „Lapės gaudymas“ (2013 m.) mokomasi žaisti gyvenimą. Autorius į šį klausimą atsakė gana subtiliai, pirmiausia norėdamas atskirti tikrovės ir realybės sąvokas, kurios jam nėra tapačios. D. Kajokas pripažino, kad „Gyvenimo tikrovėje visą laiką reikia žaisti. Kūrybiškiausias žmogus yra tada, kai jis žaidžia. <...> Reikia ne lošti, bandant kažką laimėti, bet žaisti, kaip lapiukai žaidžia, kaip vaikai žaidžia, pačia tikrąja prasme žaisti. Tada, man atrodo, pačios kūrybiškiausios žmogaus jėgos visose srityse atsipalaiduoja, atsiranda nestandartinės išeitys, o lūpose šypsena. Kai prasideda lošimas, tada, be abejo, šypsena dingsta, ir atsiranda noras išlošti“. Autorius prisiminė savo esė, kurią trumpai papasakojo: „Stebėjau savo kiemo vaikus, ką jie daro. Tai yra kažkas fantastiško. Ką jie ima, tai jiems yra pats svarbiausias daiktas pasaulyje. Jeigu žaidžia klasėm – jiems tai taip svarbu, jei bando pagauti kokį drugelį ar karvelį – irgi, bet po dviejų sekundžių pamiršta ir visai į kitą nuvažiuoja. Baigiasi. Neprisiriša, neprisikabina, ir vėl į kitą kažkur teka, tarsi upė juos neša“. Šį „nešimą“ D. Kajokas įvardino kaip buvimo vėją, nešantį sielą, Rytų filosofijos įvardijamą karmos vėju. Šiek tiek pasvarstęs autorius pripažino, kad suaugusieji dažnai pamiršta vaikišką žaidimą ir užsiaugina savo ego. Auditorijoje nuskambėjus klausimui, ar pats D. Kajokas nesijaučia praradęs žaismingumo, autorius atsakė, jog žaismingumą buvo praradęs, tačiau maždaug nuo 32-ejų metų jį susigrąžino: „Tada ir pamačiau, kad apskritai visose srityse reikia žaisti“. Rašytojas prisiminė pokalbį su Marku Zingeriu, kuriame pastarasis prasitaręs, kad reikia žaisti, tačiau žaidimas turi būti labai rimtas: „Ir aš iš dalies su tuo sutinku, – sakė Kajokas, – nes gyvenimą galima ir nusikvailioti, reikia suprasti, kad žaidimas turi ir rimtą pagrindą, bet vis dėlto sugebėti jį žaisti“.

Nepamiršdamas racionaliojo gyvenimo ir jo veiksnių, D. Kajokas prakalbo apie tai, kad žmogus turi tam tikru gyvenimo laikotarpiu „užsiauginti ego“ vien tik tam, kad galėtų oriai gyventi ir nepasiklysti materialiame pasaulyje. Vėl pradėti žaisti reikia šiek tiek vėliau: „Antroje gyvenimo pusėje, kai turi stogą, duoną ir drabužį, galima vėl sugrįžti prie žaidimo. Juk reikia ir valgyti, ir stogą turėti, ir sąskaitas apmokėti. Tik nereikia nueiti per toli, kad šis ego neužgožtų tikrojo gyvenimo ir milijonai sąskaitoje netaptų pačiais svarbiausiais dalykais“.

„Rašytojas neturi geresnės interpretacijos, negu geras skaitytojas“

Pokalbiui pakrypus į rašytojo ir skaitytojo santykį bei bendrumus, D. Kajokas pastebėjo, kad parašytas kūrinys tiek pat priklauso ir rašytojui, ir skaitytojui: „Rašytojas neturi geresnės interpretacijos, negu geras skaitytojas. Geras tai tas, kuris rimtai skaito, rimtai ieško, rimtai gilinasi į įvairius klausimus. Tada absoliučiai nei vienas neturi pirmenybės. Rašytojas aukščiau yra gal tik tuo, kad jis daugiau kartų perskaitė tą kūrinį. Tarkim, yra mano eilėraščiai, kuriuos aš rašiau prieš 20, 30 metų. Aš juos vienaip skaičiau. Dabar aš juos kitaip skaitau. Ir tie, kurie dar turi tą energijos krūvį, neišsivėdėję, dar akumuliatoriukas lyg ir veikia, jie man dabar praneša kitą žinią, negu tada, kai rašiau. Mano patirtis kažkuo kita pasidarė, bet eilėraštis nemeluoja. Kitką praneša, galbūt plačiau, galbūt iš kito taško, galbūt kita spalva, bet nemeluoja. Tada nemelavo ir dabar nemeluoja. Kaip ir bet kuris geresnis kūrinys, jis turi slankiojančias prasmes, kurios pasislepia ir tam tikroje epochoje iš jo gali išnirti visiškai netikėtu kampu. Anoj epochoj gal ji buvo nereikalinga, gal niekas jos nepastebėjo. Taip, kaip dabar išnagrinėta Homero „Iliada“, „Odisėja“. Tiek tomų! Jūs galvojat, kad tas Homeras, jei jis toks išvis buvo, kažką panašaus galvojo? Gi jis dainavo ir viskas, normaliai dainavo. Arba su Šekspyru tas pats. Jis neturėjo tokių psichoanalizės minčių, kaip C. G. Jungas. O kiek įvairių kodų surandama Šekspyre? Nieko, jis normalias istorijas pasakojo, kurios nesipyko su gyvenimu, kuriose, be abejo, yra ir tai, kas dabar atrasta psichoanalizėje, gal psichologijoje, filosofijoje, mene ir taip toliau. O jei dabar čia sėdėtų tas Šekspyras?. Juk jūs šimtąkart daugiau žinot apie jo kūrybą, nei jis pats“.

Užklaustas, ar įdomu, kaip jo kūryba yra interpretuojama, kaip ją mato kiti žmonės, ypač studentai, rašantys apie ją darbus ir ieškantys juose esmių, D. Kajokas atsakė, kad jam tokie darbai visada įdomūs: „Beveik visada, beveik visuose, na, ne visai visuose, bet randu tų erdvių, kurios jau įvardintos, o aš tik kažkur nuojautą turėjau, gal kokie driskaliukai į tą pusę ėjo, o aš neįvardinau. Ir kaip džiugu, kai jas įvardina, ir tiksliai gražiai įvardina, kai pas mane buvo dar tik kažkur besiformuojančios“.

Kūryba: poezija ir proza

Pokalbio metu kalbėjomės apie literatūrą kaip faktorių, veikiantį įvairiose epochose. Ieškojome, kada atsiranda ir susiformuoja klasika. D. Kajoko nuomone, sovietiniu laiku, literatūros cenzūros metu ir skaitytojų, ir rašytojų požiūris į literatūrą buvo kitoks – svarbi buvo Ezopo kalba, tad jei būtų buvę rašoma tiesiai, skaitytojams ir kritikams būtų visai neįdomu. Anot D. Kajoko, svarbiau yra turėti vidinę kūrybinę ramybę, tačiau savo noru eiti į skaudžiausius, esmingiausius būties taškus, eiti ne tada, kai jaučiamas cenzoriaus alsavimas į nugarą. Rašytojas teigė, kad kai rašai iš savęs, o ne prieš ką nors protestuodamas ir slėpdamas, atsiveria autoriaus vidus ir gelmiškesni dalykai. Jis pats džiaugėsi, kad nuo antrosios knygos išleidimo galėjo rašyti tai, ką pats norėjo: „Tai – didžiulė dovana“, džiaugėsi D. Kajokas. Autorius sakė, kad kurti jam niekada nebuvę labai sudėtinga, palyginus, pavyzdžiui su Just. Marcinkevičiaus karta. Rašytojas pripažino, kad jo kūryboje buvo dvasinių ir samprotavimų vingių, vertybių pergalvojimo, tačiau cenzūra jo nekamavo.

Antra vertus, anot pašnekovo, visada reikia turėti vidinį cenzorių: „Nors jis [cenzorius – aut. past.] kartais praleidžia kai kurias mintis ir leidžia joms sugulti į knygą, vėliau, po metų ar kelerių gali pagalvoti, kad „ne, va čia nėra gerai, kažkoks žodis netinka, o čia kažkas praleidžia energiją“. Geras eilėraštis – kaip gero lygio akumuliatorius, kuris dešimtmečiais, šimtmečiais gali neprarasti energijos, kaip Homerai, kurių kūryba vertinama tūkstantmečius: „Būna, skaitai savo eilėraštį ir jauti, kad tas akumuliatoriukas jau praleidžia, kad kažką blogai padarei. Kartais nesupranti, kas blogai, o kartais pakanka pakeisti vieną žodį ir jis vėl sualsuoja iš naujo“.

D. Kajokas brėžia gana ryškią liniją tarp poezijos ir prozos: „Poezija yra toks daiktas, kad šį tą užrašai, šis tas pats užsirašo. Jeigu nėra to, kas pats užsirašo, nėra ir poezijos. Todėl ir yra taip, kad tu, parašęs eilėraštį, jei jis pavyko aišku, jauti jį, bet niekaip negali paaiškinti. Gali interpretuoti, jeigu reikia, bet greičiau bus taip, kad juo remdamasis tu nueisi į lankas, gal į visai įdomias, ir su kažkuo apie kažką pasišnekėsi. Bet eilėraštį tu paliksi jau visai šaly. Nes tas, kas užsirašo, tas, kas pats užsirašo, jis tave veikia. Atsiversi po dešimties metų, net savo eilėraštį, tas pats jau kitaip kalbės. Nežinau, ar tai pasąmonė, ar dangus, ar demonas, nežinau, kas tai rašo.“

Paklaustas, ar yra kokių patarimų, kad tas, kuris pats užsirašo, ateitų į kalbą, į tekstą, autorius pabrėžė, kad pats gali ateiti tik į poeziją: „Su proza reikia dirbti. Anksčiau–vėliau, reikia dirbti, eiti savo keliu, galvoti apie šitą pasaulį, apie tai, kas yra jo branduolys, galvoti bei suprasti ir gyvenimą, ir buvimą, būtent tas kelias erdves. Kad niekas čia nesibaigia su mirtim, o jeigu baigiasi, kodėl baigiasi, ir taip toliau. Čia jau atsiranda ir filosofija, ir kiti klausimai. Bet tai anksčiau ar vėliau, man atrodo, ateis pas rašytoją, ir jis prozą galės visai padorią, o gal net ir labai gerą, rašyti. Su poezija, man regis, kitaip. Poezija, nežinau, kaip pasakyti: arba duota, arba ne. Jei neduota, tu gali mučint nemučinęs“.

Paklaustas, ko dar gali tikėtis Kajoko skaitytojai, rašytojas atsakė tiesiai: „Nieko. Man patiko, kaip kažkada, rodos, komentuodamas „Kauno dienoje“, Kęstutis Navakas pasakė: „Kajokas jau tiek daug visko prirašė, kad net jei ir nieko nebeparašys, jau užteks“. Tai ir užteks jau. O jeigu dar norėsis kažką tai daryt, tai, be abejo, darysiu. Bet darysiu nesiekdamas rezultato, o siekdamas proceso. Svarbu procesas. O rezultatas – ar bus, ar nebus – mažiausiai domina: ar įgis knygos pavidalą, ar neįgis... Kai rašai knygą, iš tiesų tyrinėji save, tyrinėji pasaulį, o didysis intelektualinis, dvasinis nuotykis tada ir įvyksta. Ne tada, kai knyga išeina, ne tada, kai apie ją rašo ar dėlioja į lentynėles, o tada, kai tu rašai ją. Tada tai būna stebuklas, tai būna nuotykis. Tokio nuotykio dar aš noriu, bet knygą parašyt... nenoriu“.

Pokalbio metu buvo išdalinta daug šypsenų ir atsivėrimų, buvo paskleista daug šilumos ir to, „ką jauti, bet paaiškinti niekaip negali“. Tokie pokalbiai su nusipelniusiais autoriais atveria daug kelių, įkvepia ir skaityti, ir kurti, kviečia ieškoti ir pažinti. Ir ne tik tai, kas yra paviršiuje, bet ir tai, kam galima rasti tik poetišką žodį, neieškantį paaiškinimų, o tiesiog jaukiai įsitaisantį kažkurioje gilioje sielos kertėje ir iškylantį tada, kai reikia.

 „Surasti tą knygą, kuri yra skirta tau, kuri yra parašyta tau, yra reikalinga tavo šitam gyvenimo ar buvimo etapui, labai sunku. Bet jos nereikia ieškoti vien tik tarp dabar pasaulyje parašomų. Gali būti ir taip, kad ta knyga buvo parašyta prieš šimtą metų ar visoje istorijoje. Bet surask tu ją...

Greičiausiai ji ateina, kai tau reikia.“

Donaldas Kajokas

Parengė prof. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė ir Ieva Naikienė