Turiningos prof. A. Radzevičiaus monografijos sutiktuvės

Radzeviciaus monografijaLietuvių filologijos katedra 2015 m. spalio 20 d. visus mylinčius literatūrą ir mėgstančius skaityti knygas pakvietė į ilgamečio VU KHF dėstytojo, profesoriaus Algimanto Radzevičiaus naujausios monografijos „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste“ pristatymą Jono Jablonskio auditorijoje.

Naujoji prof. A. Radzevičiaus monografija – kitoniška

Įžanginiame žodyje doc. dr. Eglė Keturakienė atkreipė dėmesį į šios knygos komparatyvistinį pobūdį ir kalbėjo apie tai, jog adekvačiau suvokti savąją literatūrą, pamatyti jos savitumą įmanoma tik kitos literatūros/literatūrų akivaizdoje. Pasak Eglės Keturakienės, ši monografija – kitoniška. Jos kitoniškumą žymi kitaip suprantamos ir aiškinamos literatūros epochos, atskiri kultūros reiškiniai ir kūriniai, o ar tai pagrįsta – klausimas lieka atviras. Kita vertus, literatūros mokslas privalo kelti klausimus, o savojo atsakymo turi ieškoti kiekvienas skaitytojas pats, kiek įmanu jį paremdamas jau esamais literatūrologijos mokslo pasiekimais. Docentė pasidžiaugė pačiu gyvu įvykiu – galimybe susitikti su autoriumi ir pasikalbėti. Dr. E. Keturakienė pabrėžė  mokslinės diskusijos svarbą, primindama dialogo tyrėjo M. Bachtino žodžius, jog idėja, o tuo pačiu ir atskiro mokslininko tiesa „negyvena izoliuotoje žmogaus sąmonėje, – pasilikusi vien joje, ji išsigimsta ir miršta“, tik įsitraukdama į dialoginį santykį, idėja, pavienė mokslinė tiesa gali gyventi toliau, susitikdama su kitomis idėjomis –  tik per dialoginį bendravimą pasitikrindama savo iškeltų hipotezių teisingumu.

radzeviciusLiteratūrologo studijoje – visuminis žvilgsnis į pasaulėvaizdį

Mokslinę diskusiją pradėjo prof. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė akcentuodama savo asmeninį santykį su tekstu, su tuo, kas mokslininkei paliko didžiausią įspūdį. Profesorė pabrėžė, jog „pastaroji knyga, kaip ir visi profesoriaus Algimanto Radzevičiaus kūriniai pasižymi plačiu žvilgsniu, problemų iškėlimu ir noru ieškoti sprendimų. Dėl to praktiškai visos profesoriaus knygos yra nepatogios esamam kontekstui, sistemai, lietuvių literatūrologijai“. Pasak mokslininkės, „ši studija taip pat demonstruoja, kad literatūra, tekstas negalimas be to laiko, kada jis parašytas, kultūros, be meno, erdvės ir laiko sąvokų, be svarbiausių to meto moralinių ir etinių nuostatų, be kolektyvo, be asmenybės supratimo, be estetikos ir poetikos nuostatų. Ir istorija čia, reiškinių chronologinė raiška – tik pagalbininkė. Nes čia svarbiausias – pasaulėvaizdis, o ne mechaninis kultūros epochos ir tautos literatūros tarpsnių sulyginimas“. Skaitant knygą,  profesorei G. Bankauskaitei-Sereikienei kilo daug klausimų: „koks santykis tarp dviejų antikinių kategorijų – Mens sana in corpore sano ir Kalos kai agathos, kaip tai atsispindi tekste? Koks rytietiško fanatizmo, sensualizmo santykis su europocentrizmu ir ką mes tuo aspektu matome viduramžiškuose tekstuose, kaip tai paveikė vakarietiško mentaliteto formavimąsi bei stereotipus vakarietiškoje visuomenėje ir literatūroje? Kaip siejasi germanų genčių barbariškumas su jų griežta gentine visuomenine struktūra ir, kaip rodo naujausi tyrimai, daug platesniu žvilgsniu į gyvenimą nei antikinių visuomenių? Pagaliau – kaip renesanso laikų tekstuose išreiškiama tautiškumo, asmenybiškumo ir sintetiškumo sąsaja? Kokio laipsnio meninį subjektyvumą mes stebime Baroko mene bei literatūroje ir kokio – modernizmo tekstuose?“ Mokslininkei pasirodė vertinga prof. A. Radzevičiaus knyga jau vien tuo, kad „tokių išsamių, visuminio žvilgsnio ir kartu problemas keliančių knygų po Nepriklausomybės atgavimo iš viso nebuvo išleista. O jei kažkas panašaus ir rašyta, tai daugiausiai apsiribojant kažkuriuo istoriniu laikotarpiu, nesigilinant į literatūros krypčių ir srovių aiškinimąsi, jų nuodugnesnes sąsajas su epocha ir tekstu“.

Turininga literatūros mokslininkų polemika

Į mokslinį pokalbį įsitraukė ir vienas šios knygos recenzentų – profesorius Aleksandras Krasnovas, kuris, pritardamas prof. G. Bankauskaitei-Sereikienei, irgi akcentavo šios knygos ambicingą užmojį – vienam parašyti naują lietuvių literatūros istoriją, pastarąją siejant su naujai perinterpretuotomis literatūros epochomis. Sykiu buvo suabejota tokiu metodologiniu pasirinkimu, kai atskiras kūrinys tampa sau įsivardytos konkrečios kultūrinės epochos atspindžiu. Pasak profesoriaus, gal prasmingiau būtų buvę ieškoti vieno kurio nors dominuojančio kūrinyje aspekto.

Profesorius Saulius Keturakis, taip pat šios knygos recenzentas, atkreipė dėmesį, jog teorinėje Algimanto Radzevičiaus monografijos dalyje vienas svarbiausių vaidmenų tenka G. W. F. Hegelio dvasios teorijai, jos tobulėjimo modeliui, pagal kurį, anot monografijos autoriaus, beveik neišvengiamai plėtojasi ir lietuvių literatūra. Profesoriaus S. Keturakio teigimu, „toks išankstinis lietuvių literatūros istorijos nulemtumas pakartoti visuotinės literatūros epochas suteikia mažai literatūrai svorio. Kita vertus, pati literatūros istorija tampa nesunkiai prognozuojama, problema tampa tik atskirų tobulėjimo pakopų chronologiniai riboženkliai, autorių identifikacijos problemos“. 

Mokslinę polemiką pagyvino ypatingas renginio svečias – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, šio fakulteto absolventė ir buvusi dėstytoja, Aldona Ruseckaitė, kuri itin gyvai ir žaismingai prisiminė studijų laikus, diplominio darbo rašymą, šiltą ir jaukų bendravimą su profesoriumi.

Susitikimai su literatūra ragina mąstyti

Mokslinę diskusiją trumpai apibendrino doc. dr. Eglė  Keturakienė pabrėždama, jog visose prof. A. Radzevičiaus parašytose knygose dominuoja trys labai glaudžiai susijusios temos – individo ir tautos sąmonėjimo kelio, asmenybiškumo ir individo savimonės dominantės, kurios profesoriaus siejamos su kultūrine Renesanso epocha. Pasak renginio moderatorės, Renesanso idėją, dominuojančią ir šioje monografijoje, galima būtų išversti, t.y. perskaityti (interpretuoti) kaip kultūrinio atgimimo idėją. Profesoriaus monografija kviečia atsisakyti „monologinių įpročių“ (Bachtino sąvoka), išgirsti kitas idėjas, kurios disonuoja su lietuvių literatūrologijoje įtvirtintomis mokslinėmis nuostatomis. Monografijos skaitytojams nebūtina susitapatinti su parašytomis mintimis, bet verta dar kartą stabtelėti ties vienu ar kitu kūriniu, susitikti su pačia literatūra. Juk susitikimai su literatūra, su kitaip galvojančiu žmogumi ir yra viena iš pamatinių vertybių, raginančių dar kartą pačiam mąstyti.

                                                                                                            Doc. dr. Eglė Keturakienė

                                                                                                  Lietuvių filologijos katedra