Užmegzti ryšiai su Vokietijos kultūros politikos draugija

Kulturos politikos draugijos bustine Bonoje 001Vizito į Vokietiją metu VU Kauno fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros docentė dr. Audronė Rimkutė, rinkdama medžiagą tyrimo projektui apie Europos šalių valstybines kultūros finansavimo sistemas, lankėsi Vokietijos kultūros politikos draugijoje (Kulturpolitische Gesellschaft e.V).

Docentė A. Rimkutė maloniai sutiko pasidalinti įspūdžiais bei pastebėjimais iš kelionės š.m. kovo pradžioje į Boną ir dalykinių susitikimų su kultūros politikos strategais Vokietijoje.

Vokiško kultūros politikos modelio ypatumai

Vokietijos kultūros politikos draugija yra savanoriška visuomeninė organizacija, kurios tikslas – „kultūrinės demokratijos plėtojimas ir meno laisvės saugojimas“. Draugija įkurta 1976 m.,  jos būstinė yra Bonoje, šiuo metu jai priklauso 1400 narių – individų ir organizacijų, dirbančių kultūros ir meno politikos, administravimo, komunikacijos, švietimo srityse. Draugija leidžia kultūros politikos metraštį, vykdo kultūros srities tyrimus, organizuoja kasmetinį kultūros politikos kongresą ir įgyvendina įvairius projektus.

Šioje draugijoje lankiausi rinkdama medžiagą tyrimo projektui apie Europos šalių valstybines kultūros finansavimo sistemas. Kiekvienas, bent šiek tiek besidomintis kultūros politika, žino, kad Europoje skiriamos trys pagrindinės kultūros politikos tradicijos arba „modeliai“ – britiškas (paplitęs ir Skandinavijos šalyse), prancūziškas ir vokiškas. Išskirtinis vokiško modelio bruožas – aktyvi lokalinė (regionų („žemių“) ir savivaldybių) kultūros politika, kurios rėmuose finansuojama apie 85 proc. kultūrinės veiklos. Žiūrint į Vokietijoje visos federacijos lygiu vykdomą kultūros politiką regis, kad tai tikrai nėra šalies  prioritetas – kultūrai skiriama tik apie 0,05 federacijos bruto vidaus produkto (2013 m. duomenys), nėra ir federalinės kultūros ministerijos. Tačiau šis įspūdis apgaulingas – Vokietijoje veikia daugybė regioninių teatrų, muziejų, koncertų salių, kuriuos remia regionų kultūros ministerijos ir savivaldybės. Būtent pastarosios skiria daugiausiai lėšų kultūrai – apie 46 proc. Federacija finansuoja tik labai nedidelę dalį kultūros institucijų, dažniausiai tai vadinamieji kultūros „švyturiai“.

Kitas Vokietijos ypatumas – didžiulis visuomeninių kultūros organizacijų skaičius ir aktyvus dalyvavimas kultūros politikoje. Dalyvauti kultūros gyvenime – priklausyti vienai ar kelioms kultūros draugijoms, sąjungoms, klubams – yra toks pat natūralus Vokietijos gyventojų poreikis, kaip ir valgyti ar kvėpuoti. Ši tradicija satyriškai pavaizduota dar XX a. viduryje rašytame Remarko romane „Juodasis obeliskas“, kurio vienas veikėjas yra „aistringas sąjungų kolekcionierius“ – stodamas į visas įmanomas sąjungas ir draugijas jis siekė užsitikrinti „iškilmingiausias laidotuves mieste“, kadangi kiekviena sąjunga, mirus jos nariui, „atsiunčia vainiką su kaspinu ir paskui karstą eina delegacija su sąjungos vėliava“. Tačiau tikrovėje tokie „prijaučiantys neaktyvūs“ draugijų dalyviai yra daugiau išimtis negu taisyklė – dauguma Vokietijos visuomeninių organizacijų narių aktyviai dalyvauja vietinių, regioninių ir federalinių politinių institucijų posėdžiuose, siūlo savo idėjas, gina savo interesus, derasi dėl finansavimo, todėl Vokietijos kultūros politika yra formuojama iš „apačios į viršų“ – politikos programos, finansavimo planai, naujos įgyvendinimo priemonės yra derinamos su visuomeninėmis organizacijomis. Organizavimo ir administravimo prasme tai yra sudėtingas ir nemažai kainuojantis procesas, tačiau kaip teigia Kultūros politikos draugijos vykdantysis direktorius dr. Norbertas Sieversas, „demokratija yra brangi. Tačiau ji verta savo kainos“.

Kulturos politikos draugijos leidiniai 001Koks Vokietijos kultūros politikos „pulsas“?

Įdomiausia vizito dalis buvo gyvi pokalbiai su kolegomis Vokietijoje, jų kasdieninio darbo ir šiandieninio Vokietijos kultūros politikos „pulso“ pajautimas. Tad, kuo gyvena šiame, žiūrint Lietuvos akimis, beveik idealios kultūros politikos kontekste, kultūros analitikai, strategai, rėmėjai ir aktyvistai?

Kaip vieną svarbiausių Vokietijos kultūros politikos iššūkių dr. Norbetas Sieversas įvardino kultūros paslaugų ir produktų paklausos pokyčius. Keičiasi šalies sociokultūrinė situacija – didėja imigrantų skaičius, daugėja senjorų, kinta jaunimo poreikiai, taigi keičiasi ir paklausa, o kultūros finansavimo sistema yra orientuota į „kanoninius“ dalykus. Tad, kaip priartinti kultūros pasiūlą prie paklausos?

Antrasis svarbus iššūkis – naujos neformaliojo kultūrinio švietimo formos. Kultūrinis švietimas Vokietijoje suprantamas labai plačiai ir siejamas ne tik su šalies kultūros pažinimu, bet ir su žmogaus kūrybinių gebėjimų bei saviraiškos ugdymu. Kultūrinis švietimas įgalina žmogų dalyvauti kultūroje, mažina socialinę atskirtį, perteikia tradicijas, žinias ir vertybes, kurių pažinimas įprasmina gyvenimą konkrečioje visuomenėje. Tad, kaip pritaikyti kultūrinį švietimą toms socialinėms grupėms, kurios dėl gebėjimų ar išteklių stygiaus negali naudotis siūlomomis kultūros paslaugomis?

Ulrike Blumenreich, Vokietijos kultūros politikos profilio tarptautinėje duomenų bazėje www.culturalpolicies.net sudarytoja, kaip vieną svarbiausių dabarties iššūkių nurodo konceptualinių kultūros politikos pagrindų kūrimą – mažėjant arba didėjant finansavimui, jis atitinkamai mažinamas ir didinamas visoms kultūros organizacijoms ir visoms sritims, tačiau ar tai strategiškai pagrįsta? Ar taip neužkertamas kelias plėtotis naujoms tradicijoms, originalioms meno formoms? Šią problemą galima svarstyti ir ekonominio efektyvumo bei socialinio teisingumo  terminais.

Kulturos politikos draugijos leidiniai2 001Kultūros darbo rinkos ir aukštųjų mokyklų studijų programų sąsajos

Vienas didžiausių iš neseniai Vokietijos kultūros politikos draugijos atliktų tyrimų projektų yra susijęs su kultūros darbo rinka ir aukštųjų mokyklų programomis, ruošiančiomis kultūros vadybos, komunikacijos, rinkodaros ir pedagogikos specialistus. Tyrimo metu buvo sudaryta Vokietijoje veikiančių bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programų, susijusių su kultūros darbo rinka, duomenų bazė, aprašytas jų turinys ir teikiamos kvalifikacijos. Taip pat buvo atlikta ekspertų ir kultūros srityje veikiančių organizacijų vadovų bei darbuotojų apklausa, kokių kompetencijų stinga šioje darbo rinkoje (su rezultatais galima susipažinti http://www.studium-kultur.de/dl-counter/download/blumenreich_Experteninterviews_2011.pdf). Kompetencijos atliktame tyrime buvo suskirstytos į tris grupes – žinių, metodų ir asmenines/socialines. Apklausa parodė, jog labiausiai pageidaujamos kompetencijos yra metodinės – gebėjimai dirbti multimedija, kurti projektus, valdyti komandas, tarpininkauti, organizuoti ir pan.

Nors vizito programoje tai ir nebuvo numatyta, šio tyrimo metu sukauptos informacijos fone buvo labai įdomu sužinoti vokiečių kolegų nuomonę apie naują VU KnF kultūros vadybos studijų programos planą, startuojantį nuo 2017 m. rugsėjo (susipažinti galima http://www.knf.vu.lt/studijos/bakalauro-studijos/studiju-programos/kulturos-vadyba#studijuojami-dalykai). Pagrindinės plano naujovės – IT dalykai, skirti formuoti darbo su multimedija gebėjimus komunikacijos ir rinkodaros tikslais, platus praktinių dalykų skirtų įvairioms kultūros industrijoms  pasirinkimas, bei naujai susisteminti kultūros vadybos dalykai, skirti kultūros organizacijų, kultūros projektų, kultūros produktų ir kultūros verslo vadybos žinioms bei gebėjimams. Naujasis planas buvo įvertintas labai gerai, kaip didžiausi jo privalumai buvo pažymėti praktiniai kultūros industrijų dalykai, metodiniai mokslinio darbo pagrindų ir socialinių tyrimų kursai, kultūrai ypač svarbios makroaplinkos – teisės ir politikos dalykai.

Vizito pabaigoje aptartos tolimesnio bendradarbiavimo galimybės – galimi draugijos ekspertų vizitai į Lietuvą, straipsniai apie Lietuvos kultūros politiką draugijos leidžiamame žurnale „Kulturpolitische Mitteilungen“.

Docentė dr. Audronė Rimkutė

 VU Kauno fakulteto

Filosofijos ir kultūros studijų katedra