Mokslinį seminarą skyrė Juditos Vaičiūnaitės lyrikos vertimams

vaiciunaites vertimaiLietuvių filologijos katedros kvietimu š.m. kovo pabaigoje Vilniaus universitete Kaune lankėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė, hum. m. dr. Gintarė Bernotienė, fakulteto mokslininkams pristačiusi lietuvių literatūros klasikės Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimus. Seminaro metu mokslininkė pabrėžė, jog vertimų istorija yra svarbi literatūros istorijos lauko dalis, rodanti kūrėjo socialinio vardo kūrimosi kelią, jo socialinę padėtį Lietuvos literatūros Olimpe. Remdamasi savo naujausia monografija „Apie žodžių sandūros tikslumą: Juditos Vaičiūnaitės lyrikos vertimai ir vertinimai (2016)”, kurioje itin gausu iki tol niekur neskelbtos archyvinės medžiagos, dr. Gintarė Bernotienė kalbėjo apie mūsų literatūrologijoje visai netyrinėtą Juditos Vaičiūnaitės kūrybos aspektą – jos poezijos vertimus į rusų, latvių ir anglų kalbą.

Ideologizuoti Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimai į rusų kalbą

Mokslininkė daugiausia kalbėjo apie ideologizuotus Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimus į rusų kalbą sovietmečiu, savo teiginius grįsdama lyginamojo vertimo teoretiko Andre Lefevere‘as moksliniu veikalu Translation, Rewriting and the Manipulation of Literary Fame (Vertimas, perrašymas ir manipuliavimas literatūrine šlove, London: Routledge, 1992), jog bet kokio pobūdžio vertimas yra susijęs su vertėjo siūloma ideologija ir būtent ji vertimo tekstą paverčia „intencionaliu perrašymu“ (Lefevere‘as). Monografijos autorė citavo Lefevere‘o mintį, jog literatūros kūrinio recepciją, t.y. teksto priėmimą ar atmetimą, (ne)kanonizavimo procesą „valdo ne migloti, o labai konkretūs veiksniai (...)“, kurie žymi „galios, ideologijos, institucijų ir manipuliavimo problematiką“ (Lefevere‘as). Pirmoji Vaičiūnaitės poezijos vertimų knyga į rusų kalbą pasirodė 1964 metais pavadinimu Стихи. Tai, pasak dr. Gintarės Bernotienės, labiausiai ideologizuota ir kupina sovietinės propagandos knygelė, kurioje esama daugiausia lietuvių poetės eilėraščių turinio iškraipymų, ištisai praleistų originalo poetinių eilučių, netgi laisvai keičiama poetinio teksto prasmė. Vertėjas Vladimiras Sergejevas, mokslininkės teigimu, nuskurdino subtilų vizualinį Juditos Vaičiūnaitės poezijos klodą, vertime yra daug leksinių neatitikimų, antai, Juditos Vaičiūnaitės frazę „obelys, dažytos kalkėm“ vertėjas pavertė домики („nameliai“ rusų k.), atodrėkis – лето („vasara“), nemiga tapo ленъ („tinginyste“).

 Seminaro metu dr. Gintarė Bernotienė nagrinėjo ir kitos vertėjos – Larisos Suškovos atliktus Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių vertimus į rusų kalbą. Pasak mokslininkės, ypatingo dėmesio turėjo susilaukti Vaičiūnaitės eksfrazės, t.y. eilėraščiai, sukurti remiantis dailės kūrinių siužetais. Seminaro dalyvius sudomino dr. Gintarės Bernotienės pasiūlyta Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Flora“ interpretacija.  Mokslininkė pasakojo, kad šis poetinis tekstas yra netiesioginė užuomina į Sandro Botticellio paveikslą „Pavasaris“, kur antikinės figūros (Venera, Chlora, Flora, trys Gracijos ir Zefyras) „skirtingais aspektais praskleidžia neoplatonišką kūniškos ir dvasinės meilės traktuotę“ (Gintarė Bernotienė). Pasak mokslininkės, Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Flora“ interpretuojamas Boticellio paveiksle „Pavasaris“ praleistas „Ovidijaus Šventėse aprašytas blyškiaveidės Chloros virtimas gėlėtu drabužiu apsisiautusia Flora“ transformacinis aspektas, kai „palytėjimo archimetaforą“ išreiškia baltažiedė gėlė, neįvardytoji Chlora. Larisos Suškovos eilėraščio „Flora“ vertime vietoj baltažiedės gėlės netikėtai atsiranda žibuoklė, kurios nėra minėtame Vaičiūnaitės eilėraštyje, tačiau su kitais semantiniais ir stilistiniais vertimo sunkumais vertėjai pavyko susitvarkyti – „vertimas perteikia finalinį kalbančiosios susiliejimą su paveikslo plotme, bylojimą jau iš užsiskliaudžiančio atvaizdo realybės“ (Gintarė Bernotienė).

Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimai į anglų kalbą

Dr. Gintarė Bernotienė aptarė ir apie Juditos Vaičiūnaitės poezijos rinktinę Fire Put Out by Fire: Selected poems of Judita Vaičiūnaitė in Lithuanian and English, transl. By Victoria Skrupskelis and Stuart Friebert, The Edwin Mellen Press, Lewiston/ Queenston/ Lampeter. Gretindama skirtingų vertėjų Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimus į anglų kalbą, mokslininkė pabrėžė, jog šio rinkinio vertėjai nevisada pajusdavo lietuvių poetės kalbos subtilumą, kuris reiškėsi „aiškiai aktanto neapibrėžiančiomis gramatinėmis formomis – bendratimis, neveikiamosios rūšies dalyviais, praleistais įvardžiais“ (Gintarė Bernotienė). Ji pateikė to paties Vaičiūnaitės eilėraščio „Geltona vasara“ Doriano Rottenbergo ir Stuarto Frieberto atliktus vertimus. Antai, „Aš laukiu didelio stebuklo, / ir nuo savęs, nuo vakarykščios, / veltui mėginu atprasti“ Rottenbergas išvertė „I expect a wonder, quite a real one, / and to myself of yesterday/ in vain I try to get unused“, o Friebertas – „I‘m waiting for a great miracle, trying to cure myself in vain/ of yesterday‘s self“. Bernotienės teigimu, myself – self „pasikartojančios formos kuria monotonijos įspūdį“ ir tokiu būdu prarandamas Vaičiūnaitės poezijos eilėdaros savitumas, pagrįstas „ne pakartojimais, o smulkiausiais garsiniais persiliejimais“.

Poetinis tikslumas – detalėse

Pasak mokslininkės, labiausiai pavykę, t.y. patys subtiliausi Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimai į latvių kalbą, įkūnyti Hermanio Margerio Majevskio. Talentingo latvių poeto ir vertėjo sudaryta Vaičiūnaitės poezijos knyga Zemei pieskaroties (Žemei prisilietus), dr. Gintarės Bernotienės teigimu, pasižymi „originalia knygos koncepcija ir aukšta vertimų kultūra“, tai „etaloninis vertimo pavyzdys“. Iki Majevskio buvę vertėjai tradiciškai akcentuodavo Lietuvos kultūros ir istorijos, poezijos ir dailės intermedialų dialogą Juditos Vaičiūnaitės poezijoje, talentingasis vertėjas įžvelgė kitą poezijos dominantę –  metafizinę lietuvių poetės pasaulėvoką. Ypatingu kūrybiniu ir intelektualiniu išbandymu Majevskiui tapo Juditos Vaičiūnaitės 12- os penkiaeilių ciklas „Šopenas. Etiudas opus 10”, sukurtas  muzikine rondo forma. Pasak dr. Gintarės Bernotienės, Majevskis „siekdamas semantinio tikslumo, atranda tokius fonetinius sprendinius, kurie leidžia suartinti originalo ir vertimo metriką, t.y. sprendžia iš karto visas tris tikslaus vertimo (leksinio, metrinio tikslumo ir struktūrinės teksto koherencijos) užduotis“.

Dr. Gintarės Bernotienės aptarta Juditos Vaičiūnaitės poezijos į rusų, anglų ir latvių kalbą vertimų istorija seminaro klausytojams ir dalyviams dar kartą paliudijo, jog literatūrinis, ypač poetinis vertimas iš vertėjo reikalauja ypatingų pastangų – ne tik atidos, didelio kruopštumo, bet ir poetinės klausos, gebėjimo jausti ne tik skirtingų kalbų tonus, bet net ir labiau –  jų pustonius. Poetinis tikslumas slypi detalėse.

Lietuvių filologijos katedros doc. dr. Eglė Keturakienė