Lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną) nuo 17.00 val. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Studentų atstovybė (VU KHF SA) pradeda tradicinę akciją „Sielų upė“ ir kviečia visus kauniečius į miesto centrą ir senamiestį. Studentai sako, kad savo renginiu, kuris šiais metais organizuojamas jau 13-tą kartą, siekia priminti senąsias Vėlinių tradicijas ir vienyti miesto bendruomenę pagerbiant tuos, kurie išėję Anapilin.
Pasak vienos iš „Sielų upė.2014“ iniciatorių, akcijoje dalyvaujantys „gali pajusti, kaip jos metu dangus prisiglaudžia prie žemės ir upės bangelėmis paleidžia vilnyti ne vandenį, o sielas.“
Lapkričio 1-osios vakarą (17.00 – 22.00 val.) aplankiusius artimųjų kapus studentai kviečia ateiti į Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę, kad pabūtų kartu su tais, kurie išėjo, ir uždegtų už juos žvakutę. Ne tik VU Kauno humanitarinio fakulteto, bet ir viso miesto tradicija tapusi „Sielų upė“, 2002 m. prasidėjusi gražia kultūros vadybos studentų iniciatyva fakulteto teritorijoje, metams bėgant tapo žinomu ir laukiamu renginiu. Šiemet Kauno miesto centre nušvis 5 tūkstančiai žvakučių.
Galima tik įsivaizduoti, kiek maldų, kiek prašymų ir nuoširdumo bus sudėta į 5000 žvakelių, nušvitusių Vilniaus gatvėje ir Laisvės alėjoje, ir kokia tuomet ramybės galia rusens mažose liepsnelėse, apglėbtose neabejingų žmonių delnais! „Sielų upėje“ nesvarbios pareigos, socialinė padėtis, ar išvaizda. Sieloms nebereikia materialių dalykų, jas mes pagerbiame malda ir atminimu. Čia svarbu, kad kiekviena liepsnelė simbolizuoja sielą, kuri galbūt jau užmiršta ar neturi artimųjų, ir jos kapelis nelankomas net ir Vėlinių dienomis. Galbūt tos sielos vienintelis atminimas yra „Sielų upėje“, o galbūt kažkas pats kaip ta vieniša dvasia neturi galimybės nuvykti prie artimųjų kapų, kad ir kaip norėtų...
Uždekime ne tik žvakelę, bet ir nors mažytę liepsnelę savo viduje, kuri tokį vakarą atneš mums ramybę. Visiems įprasta kiekvieną dieną skubėti, lėkti, bėgti, vėluoti, kažkur nesuspėti... Sustokime. Bent šį lapkričio 1-osios vakarą. Pagalvokime apie tai, kad visi nesame amžini. Įsiskaitykime į Vytauto Mačernio žodžius: Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Lapkričio 1-osios vakarą atsineškime savo šviesą ir šilumą kaip žibintą ir pabūkime ramybėje ir tyloje kartu, kad „Sielų upė“ tekėtų per miestą kaip gyva dabarties ir amžinybės jungtis.
Paulina Botyriūtė
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto
Lietuvių filologijos ir reklamos II k. studentė.