Su skirtingas veiklos sritis pasirinkusiomis programos „Lietuvių filologija ir reklama“ (LFR) absolventėmis – leidyklos „Terra publica“ redaktore Jovita Lankiene, UAB „Helisota“ Rinkodaros grupės vadove Edita Galinaitiene ir vertėja, kūrybininke Vaiva Lešinskaite – kalbėjosi LFR III kurso studentės Paulina Taškutė ir Agnė Vaitkutė. Jūsų dėmesiui – I pokalbio dalis „Lietuvių filologijos ir reklamos studijos – visapusiškai geras miksas“.
Apie studijų pasirinkimo aplinkybes ir lūkesčius
Paulina ir Agnė: Lietuvių filologiją ir reklamą pasirinkome studijuoti, nes mėgome skaityti knygas ir žurnalus, o lietuvių kalbos pamokos mokykloje buvo pačios įdomiausios. Svajojome, kad po studijų turėsime galimybę rašyti straipsnius, dirbti redakcijose, o kas Jus paskatino pasirinkti šią specialybę?
Jovita Lankienė: Man lietuvių kalba visada gerai sekėsi. Turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją, mama – taip pat lietuvių filologijos specialistė, dirba mokykloje. Kaip ir jūs, užaugau su knygomis ir žodynais. Jau penktoje klasėje taisydavau mamos mokinių darbus. Atrodo, kad net neturėjau kito pasirinkimo, todėl daug negalvodama šią studijų programą įrašiau pirmu numeriu.
Edita Galinaitienė: Tuo metu domėjausi literatūra, filosofija, norėjau rašyti, taip pat domino rinkodara, prekės ženklų ir reklamos kūrimas, apimantis visą procesą nuo idėjos iki gamybos, todėl ieškojau kažko, kas apjungtų skirtingus mano pomėgius ir interesų sritis.
Vaiva Lešinskaitė: Man neįkandamus tiksliuosius mokslus mokykloje „nurašiau“ gana anksti, tad rinkausi tik iš humanitarinių specialybių. Kiek prisimenu, norėjosi aukso viduriuko tarp daugmaž jau pažįstamų dalykų ir šviežių – tai yra, kad mokytis būtų lengva, bet ne nuobodu. Programos aprašymas skambėjo patraukliai ir buvo paskanintas žodžiu „reklama“, nors apie šią sritį teturėjau miglotą supratimą. Kitas kabliukas – programa buvo visiškai nauja, mūsų kursas pirmasis, tad šiokia tokia avantiūra. Galiausiai labai suveikė tai, kad konkursinio balo reikalavimai beveik tobulai atitiko mano brandos egzaminų rezultatus.
Paulina ir Agnė: Kai rinkomės studijų programą, mus sudomino studijuojami dalykai ir iki šiol džiaugiamės, kad turime galimybę mokytis reklamos kūrimo meno bei lietuvių kalbos subtilybių. Kas labiausiai sužavėjo renkantis programą? Kokie buvo Jūsų lūkesčiai?
Jovita Lankienė: Manau, kad visada tai, ką įsivaizduojame, skiriasi nuo realybės. Studijų pradžioje mokiausi daugiau bendrų dalykų, o vėliau pradėjau gilintis į lietuvių kalbą.
Edita Galinaitienė: Sužavėjo programos įvairiapusiškumas, tad ir lūkesčiai buvo dideli – norėjau tapti reklamos specialiste, kuri turėtų bent vieną „amatą“ – mokėtų kurti reklamų žinutes ir tekstus, organizuoti prekės ženklų žinomumą didinančias iniciatyvas, o gal ir pati kurti reklamas nuo idėjos iki įgyvendinimo.
Vaiva Lešinskaitė: Sužavėjo visi jau minėti dalykai. Pojūtis, kad programa „kaip tik man“. Tikėjausi, kad studijos bus įdomios ir naudingos būsimai karjerai, bet labai didelių lūkesčių nepuoselėjau, nes į studijų pasirinkimą nežiūrėjau kaip į nuosprendį visam gyvenimui.
Apie labiausiai įsiminusius dalykus per paskaitas ir po jų
Paulina ir Agnė: Studijuodamos lietuvių filologiją ir reklamą džiaugiamės pačiais geriausiais ir nuoširdžiausiais dėstytojais, kurie išklauso kiekvieno nuomonę, skatina reikšti mintis. Niekada nepamiršime doc. Roberto Kudirkos paskaitų, po kurių auditoriją palikdavome su plačiomis šypsenomis veiduose. Įdomu dalyvauti doc. Ritos Baranauskienės kalbos kultūros, sintaksės, kalbotyros seminaruose. Labai džiaugiamės turėdamos galimybę dirbti su adobe illustrator, indesign, photoshop programomis dr. Renatos Danielienės paskaitose. Papasakokite, koks dėstytojas ar paskaita Jums labiausiai įsiminė?
Jovita Lankienė: Labiausiai patiko kalbos kultūra, kurią dėstė doc. Rita Baranauskienė. Man labai gerai sekėsi šis dalykas, dėstytoja sakydavo, kad puikiai viską moku. Mėgau doc. Saulutės Juzelėnienės akcentologijos ir doc. Sauliaus Keturakio paskaitas. Įdomiai dėstė prof. Danguolė Mikulėnienė.
Edita Galinaitienė: Prisimenu visus dėstytojus. Daugelio jų mokslinę ir visuomeninę veiklą seku ir šiandien – juos tebelaikau savo mokytojais, tad mielai stebiu jų mintis ir veiklą bent jau socialiniuose tinkluose. Labiausiai man patikdavo doc. Saulės Juzelėnienės paskaitos. Jose visada mokėmės teoriją pritaikyti praktiškai, buvome raginami patys kažką sukurti, atrasti ir suprasti.
Vaiva Lešinskaitė: Paminėčiau galbūt psichologijos ir sociologijos paskaitas, bet tik kaip savotišką atokvėpį nuo filologinių reikalų. Labai patiko vertimas, tik jo buvo per mažai. Apskritai, įdomių paskaitų netrūko, skųstis tuo požiūriu tikrai negaliu. Smagiausia, kad didžioji dauguma dėstytojų buvo (ir yra) labai šaunūs, tad iki šiol kuo puikiausiai prisimenu. Kurio nors konkrečiai išskirti negaliu, nes visi įstrigo atmintyje dėl skirtingų savybių: vieni dėl talento dėstyti, kiti dėl šilto bendravimo, treti dėl savito humoro jausmo. Net kai iškalbos trūksta, paperka dėstytojo atsidavimas savo dalykui, tai išsyk jaučiama.
Paulina ir Agnė: Universitetas – tarsi antri namai, čia mes ne tik mokomės. Kartu su Studentų atstovybės nariais organizuojame renginius („Sielų upę“ „Gatvės muzikos dieną“) rašome straipsnius, randame laiko ir pasilinksminti. Koks linksmiausias nutikimas Jūsų studijų metais? Ar dalyvavote kokioje nors veikloje po paskaitų? Kokios praktikos įgijote?
Jovita Lankienė: Nelabai, tik pirmame kurse truputį dirbau. Vis dar seku universiteto naujienas. Atrodo, kad mūsų laikais buvo mažiau renginių, o dabar jų padaugėjo.
Edita Galinaitienė: Linksmiausio vieno turbūt neišskirsiu, bet juos jungia vienas ir tas pats elementas – studijų draugai. Studijų metais sutikti žmonės yra viena didžiausių dovanų, kurias gavau universitete. Man studijuojant universitetas bendradarbiavo su Kauno Hanza dienų organizatoriais, tad nuo pirmo kurso dalyvavau šioje veikloje. Kelis metus kartu su kurso bičiule rengėme ir vedėme ekskursijas religine tematika. Tai buvo išskirtinė ir labai įdomi patirtis – ne tik daug sužinojau, sutikau įdomių žmonių, bet ir patobulinau viešojo kalbėjimo, auditorijos valdymo įgūdžius.
Vaiva Lešinskaitė: Daugiausia linksmų nutikimų, kaip tikriausiai ir daugumai studentų, pasitaiko gyvenant bendrabutyje. Tai atskira tema. Gaila, bet studijų metais nepasiryžau ar nepasidomėjau užklasinės veiklos galimybėmis, o antrame ar trečiame kurse pradėjau dirbti.
Tęsinys – II dalyje „Lietuvių filologija ir reklama – studijos, kurias pakartočiau“.
Nuotraukos – iš pokalbio dalyvių asmeninių archyvų.