.article-content img { /* display: block; */ }

Tradicijos sąvokos kaita

Dr. Jurgos Jonutytės monografijos „Tradicijos sąvokos kaita“ pristatymas

Gruodžio 13 dieną Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, Žalčio rūsyje, kamerinėje aplinkoje dr. Jurga Jonutytė pristatė savo pirmąją knygą, monografiją „Tradicijos sąvokos kaita“. Knygos rengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, leidybą — Lietuvos mokslo taryba, publikuoti rekomendavo VU Kauno humanitarinio fakulteto taryba. Monografiją išleido Vilniaus universitetas. 

Vakaro svečius ir autorę nuoširdžiai sveikino VU KHF dekanas prof. dr. Saulius Gudas, Sociokultūrinių tyrimų centro direktorė prof. dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, fakulteto prodekanė projektų koordinavimui doc. dr. Loreta Ulvydienė ir jos komanda — doc. dr. Raminta Pučėtaitė ir dr. Rasa Pušinaitė, Užsienio kalbų katedros vedėja doc. dr. Daiva Deltuvienė. Pokalbį apie tradiciją moderavo dr. Giedrė Šmitienė. Autorę ir vakaro svečius pokalbiui pakvietė Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, prisiminusi šios knygos aptarimą prieš pusę metų.

Gabija Bankauskaitė-Sereikienė. Kada Jurgos knygos dar nebuvo, kada ji dar tebuvo aptariama, ir autorei teko atsakinėti į dekano gana provokuojančius klausimus, susidariau įspūdį, kad tai bus sausoka knyga. Bet kai ją paėmiau į rankas vakar, labai maloniai nustebau ir praleidau puikų vakarą su knyga. Nors tai ne grožinis tekstas, pirmiausia atradau įdomių dalykų kaip literatė. Antrasis skyrius apie naratyvo ir tradicijos sąsajas man pasirodė itin įdomus, sudominsiantis literatūros tyrinėtojus. Tačiau be to, manau, kad kiekvienas, skaitydamas šią knygą, pirmiausia pradės savęs klausti, kas yra tradicija, kaip mes į ją reaguojame, ar mes joje dar gyvenime, ar tai yra daiktas, ar tai yra buvimas, veikmė, kartotė. Kilo daug apmąstymų, ar dar turime šį procesą, ar jau nebe — ar jau tik mąstome jį žvelgdami iš šono. Filosofinė knyga pasiekė tikslą — klausimų man kilo kaip iš gausybės rago. Tačiau labiausiai patiko tai, kad Jurga flirtuoja su moksliniu stiliumi, ji rašo pirmuoju asmeniu, o tai nebūdinga mokslinėms monografijoms. Autorė pasiūlo daug sampratų, nemažai tradicijos sampratos variantų, pateikia savo atsakymą, bet jokiu būdu jo neperša. Skaitai ir supranti, kad viską supranti, kad tau kyla klausimų, kad spėji skaitydamas pamąstyti. Linkiu, kad ši knyga būtų pakartota, o visiems skaitytojams linkiu malonaus vakaro su Jurgos knyga.

Jurga Jonutytė. Tiesą sakant, mano artimieji nelabai suprato, kam tokias sudėtingas knygas reikia leisti. Malonu, kai sakote, jog ją nėra sudėtinga skaityti.

Loreta Ulvydienė. Sveikinu Jurgą ir labai gerai atsimenu momentą, kai ji atėjo į šį fakultetą, kaip mes bandėme ją ir kolegę Dovilę paremti, skatinti, kaip gražiai susidėliojome savo ateitį, išsikėlėme tikslus. Labai smagu, kai tikslai įgyvendinami. Džiaugiuosi, kad Jurga, nors dabar dirba Sociokultūrinių tyrimų centre, bet aplanko ir mus, kadangi dirba ir su projektais. Smagu, kad kolegės palaiko viena kitą, skatina, įkvepia, mačiau padėkas viena kitai. Viskas prasideda nuo žmogiškųjų santykių, kur bebūtume. Kitas momentas — kad mes nepavedame vienas kito, o pats svarbiausias — knyga yra malonumas skaityti. Ką besakytų namiškiai, gyvenimas susideda iš kasdienybės blyksnių, akimirkų, kartais paslaptingo virsmo. Bet suprantame, kad ši knyga yra labai svarbi mokslinėms diskusijoms ir pati svarbiausia pačiai Jurgai.

Giedrė Šmitienė. Norėčiau prisiminti Gabijos paminėtą Jurgos rašymo stiliaus įvardijimą, ir pabrėžti, kad tas mokslinis flirtavimas iš tikrųjų yra asmeniškai atsakingas, motyvuotas mokslinis stilius su „aš“. Noriu nuoširdžiai pasveikinti Jurgą pirmosios knygos proga ir visą fakultetą su tikrai įdomios, reikalingos ir turiningos knygos išleidimu. Buvome prieš pusę metų susirinkę, kai Jurga kantriai ir nuodugniai aiškino savosios knygos pagrindines idėjas, bandė jas ginti. Kaip pasižiūrime į pavadinimą, pirmiausia matome žodį „tradicija“, ir kiekvienam iškyla klausimų: gal tai liaudies dainos, gal ornamentai, gal etnografiniai pastatai, gal kalėdiniai burtai? Bet iš tikrųjų čia nėra nei dainų, nei ornamentų, nei etnografinių pastatų, nei kalėdinių burtų. Jurga kalba apie tradiciją pačia plačiausia prasme ir, kaip pati sako, tai gali būti kultūrinė ar religinė tradicija, tai gali būti universiteto tradicija, fakulteto, šeimos, vietos, kaimo, miesto tradicija, tai, kas tuo pat metu keičiasi ir tęsiasi. Kalbama apie tradiciją kaip apie buvusio laiko patirtį. Tai nėra taip lengva suvokti. Ir kelias į tokį tradicijos suvokimo lygmenį tikriausiai nebuvo trumpas. Žinau, kad Jurga dirbo su šia tema daugiau nei dešimtmetį. Iš kur ši tema atėjo? Koks buvo kelias nuo disertacijos iki monografijos? Kokia knygos priešistorė? Kaip pasirinkta tema, tokia problematika? Ar iš karto sučiupai, ar ilgai ieškojai?

Jurga Jonutytė. Labai sunku, sudėtinga atsakyti, bet tai pats įdomiausias dalykas. Bet kokio reiškinio radimasis turi etapus, pakopas. Pirmoji buvo ankstyvojoje jaunystėje ar paauglystėje, kai mokiausi meninio audimo, tekstilės ir važinėjau su Dailės instituto studentais į ekspedicijas piešti senų audinių. Pravažinėjau ilgai, sėdėdama ir piešdama atskirus daiktus ir baldus, bet man labai patiko tą daryti, o studentai tingėdavo piešti. „Užkabino“ laiko patirties aspektas — kai esi toks jaunas ir eini pas žmogų, kuris visą gyvenimą jau nugyvenęs, kurio visa aplinka suformuota pagal jo supratimus, tas labai giliai paveikia. Ir pirmieji impulsai buvo iš senų namų ir sodybų, kurios duoda kažkokį keistą supratimą, kad jos formavosi ne tik su to žmogaus gyvenimu, bet daug daug ilgiau. Labai įdomu, kaip tai vyko. O vėliau, studijuodama filosofiją, turėjau du puikius dėstytojus — Tomą Sodeiką ir Arūną Gelūną. Tomas Sodeika dėstė istorijos filosofiją, ir ne tiek istorijos metodologiją, o labiau laiko patirtį. O Arūnas Gelūnas dėstė kultūros filosofiją, fantastišką kursą. Pavyzdžiui, paskaitose buvo skaitomas labai žymus šiuolaikinis Izraelio ir amerikiečių rašytojas Isaakas Bashevis Singeris, kuris daug rašo apie žydų tradiciją ir jos perdavimą, plėtojimą. Mes tekstus analizuodavome iš filosofinės perspektyvos. Tad dar besimokant magistrantūroje, pradėjo aiškėti, kad mano darbo tematika tikrai bus laiko patirtis, netipinė istorijos filosofija, kuri klausia apie kitokį laiko patyrimą. Tai rezonavo ir su mano paauglystės patirtimi. Padavusi dokumentus į doktorantūrą, išvažiavau pas draugus į Norvegiją, ir tai buvo lemtingas apsisprendimas. Keliavome po kalnus, miestelius, žiūrėjome tipinę architektūrą, kitokią paprastą ir lėtą gyvenseną. Pradėjau galvoti — kaip čia yra, kad labai panašios ekonomiškai ir kultūriškai šalys kaip Norvegija ir Lietuva gyvena tokį skirtingą gyvenimą. Visą kelionę galvojau apie temą — kaip ją sukonkretinti, patikslinti. Tada ir supratau, kad būtent žodis tradicija yra tas raktas į šiuos man rūpimus klausimus. Grįžusi labai ilgai nedrįsau šito prisipažinti savo disertacijos vadovui Leonidui Donskiui, nes šio žodžio nėra filosofijos diskurse, jis vos tik randasi. Socialinėje filosofijoje jis tarsi buvo, bet visai kita prasme, kaip tradicijos priežiūra. O tradicijos kaip laiko patirties svarstymų buvo labai mažai. Mano didelei nuostabai ir džiaugsmui vadovas labai paskatino rašyti. Disertacijos tematika buvo šiek tiek kitokia. Didžiąją dalį užėmė metodologijos klausimai. Buvo analizuojama fenomenologijos ir naratologijos sankirta kaip atskira metodologija, o tradicija buvo pasitelkta kaip būdas parodyti, kokiems klausimams analizuoti ši metodologija tinka labiausiai. Apsigynusi supratau, kad metodologija turėtų eiti į atskirus darbus, klausimus, ir jei į knygą norėčiau sudėti ar perkeisti tai, kas įdomiausia, tai reikėtų gerokai dirbti nebe prie metodologinės, o prie kitos dalies, tradicijos sąvokos. Nuo 2008 metų po truputį, rašydama straipsnius, pradėjau komponuoti vientisą tekstą. Dabar, tiesą sakant, ši tema kurį laiką man jau buvo išsemta, bet norėtųsi vėl grįžti prie jos. Taigi tema negimė bibliotekoje, o išaugo kaimuose, kalnuose, paskaitose.

Giedrė Šmitienė. Pačiame pirmajame sakinyje Jurga ne formaliai, ne sentimentaliai, o labai atsakingai sako, kad tradicijos tyrimas yra reikalingas. Mes neabejojame to tyrimo reikalingumu, bet kaip tu pat suformuluoji tą reikalingumą?

Jurga Jonutytė. Istoriškai papasakojau, kaip darbas radosi. Kitas klausimas — kaip tyrimo reikalingumas man nebekėlė abejonių. Pirmiausia mes labai šabloniškai įsivaizduojame tradiciją kaip vyksmą, kaip kažką pastovaus ir to paties laikymąsi. O iš tikrųjų tai vienas lanksčiausių dalykų kultūriniuose procesuose. Dėl šabloniško įsivaizdavimo labai dažnai atsitinka taip, kad tradicijos sąvoka pradedama žaisti, ją pradeda savintis radikalai, įsivaizduojama, kad tradicijos išlaikymas yra jos nekeitimas. Bet kai ji sustingdoma, ji yra nužudoma. Mūsų laikais matome pačias didžiausias įtampas tarp radikalų modernistų ir konservatyviai nusiteikusiųjų. Abi pozicijos atrodo šiek tiek juokingos, į jas įsigilinus. Tačiau bet koks radikalumas nejuokingas. Dėl to reikia tradicijos sąvoką tyrinėti, nes ją tyrinėjant, juo labiau ją lyginant su naratyvo, pasakojimo struktūra, gyvo pasakojimo perdavimo būdais, tampa visiškai aišku, kad tradicija yra ir išlaikymas, ir labai draugiškas modifikavimas. Ji sugeba ir įimti, ir priimti įvairius naujus dalykus, ir pratęsti — ne vien tik grynas paviršiaus formas, bet labiau perduoti tai, kas sunkiai artikuojama — motyvaciją elgtis kažkaip, o ne tik elgesio požymius. Pavyzdžiui, motyvaciją gaminti kažkokius daiktus, o ne jų pavidalus, motyvaciją užsiimti kažkokia veikla (giedoti, mokslą plėtoti), o ne pačias formas ir taisykles. Šiuolaikinis žvilgsnis į tradiciją rodo, kad nėra griežtos perskyros tarp visiškos kaitos ir visiško pastovumo, nes šie dalykai yra abstrakcijos, jie neįmanomi. Visada, jei kas nors kinta, tai kinta kažką išlaikydamas. Lieka tas pats, su pasikartojančia esme ir pavidalo pokyčiais. Dėl to svarbu kalbėti apie tradiciją. Pradėjusi domėtis, kas dar ir kaip rašo apie tradiciją, radau tikrai nemažai tekstų iš įvairių perspektyvų kalbančių apie tradicijos sampratą.

Loreta Ulvydienė. O kas paskatino domėtis tradicija iš religinės perspektyvos?

Jurga Jonutytė. Pirmiausia asmeniniai dalykai, esu ganėtinai religingas žmogus. Kultūrinės tradicijos iš dalies yra modifikuotos religinės tradicijos. Kalbant apie bet kurią religiją, iškyla aiškūs klausimai, pavyzdžiui, ar mano asmeninę religinę patirtį įmanoma įvilkti į religinę tradiciją, ar tradicijoje galima unikali religinė patirtis? Justi tarsi nesuderinama priešprieša tarp tradicijos kaip to, kas tiekia formas, ir labai subtilaus, dažniausiai neišsakomo turinio. Tai religinėje tradicijoje yra aiškiausia. Kita vertus, žiūrint į religines tradicijas, į įtampą, atskiras knygos skyrius skirtas skirtingų religijų susidūrimui. Kalba apie tradicijas yra labai reikalinga, nes šiuolaikiniame pasaulyje religijų susidūrimai tampa vis aštresni ir aštresni. Senesnis komparatyvistinis projektas leido manyti, kad mes galėsime palyginti religijas ir atrasti tai, kad jos panašios. Tačiau tyrinėtojai pastebėjo, kad jeigu mes taip padarome, iš karto atstumiame nuo savęs visus tuos, kurie iš tikrųjų išpažįsta konkrečią religiją, ir taip pasiliekame bibliotekinėje plotmėje. Kiekvienas palyginimas yra simplifikacija, daugybės niuansų praradimas ir vieno šablono suteikimas viskam. Būtent dėl to reikia kitokios kalbos apie tradiciją. Kalbėdama apie religinę tradiciją, atradau Martiną Buberį. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir praktikas, dešinysis sionistas, Izraelio valstybės šalininkas, bet šalininkas daugiatautės valstybės, tokios, kurioje galėtų koegzistuoti dvi religijos. Visą savo gyvenimą jis paskyrė mėginimui atsakyti į klausimą, kaip tai turėtų įvykti. Man pačiai tai yra labai įdomu, ir manau, kad pasaulyje šis klausimas bus vis aktualesnis — skirtingų religinių ir kultūrinių tradicijų koegzistencija. Ne diplomatiškas, paviršutinis oficialus susikalbėjimas, bet reali galimybė gyventi vieniems šalia kitų. Ta situacija, kuri Izraeliui ir šiandien labai svarbi.

Saulius Gudas. Aš tradiciją supratau labiau buitiškai, kaip procesą, susietą su konkrečia žeme, bet būtų įdomu sužinoti štai ką - laiko apibendrinimas tampa tradicija, tai ir veiksmų, ir minčių apibendrinimas, kuris virsta vėl neaišku kuo — veiksmu ir mintimis, nes tradicija turi ir kūną, ir dvasią; tad noriu paklausti — iš ko susideda tradicija, ir kas į ją neįeina.

Jurga Jonutytė. Iš ko tradicija susideda? Paprastas pavyzdys. Pirmiausia tai perdavimas, lotyniškas žodis. Jei kam nors ką nors perduodu, tai judesys, rankos veiksmas ir yra tai, ką perduodu, dar vienas taip pat svarbus dalykas — intencija, dėl ko perduodu. Perdavimas, tradicija kaip perdavimas turi formą — kokie dalykai perduodami kokioje tradicijoje. Bet perduodami ne patys dalykai su jų gamybos būdais, bet visą laiką kartu perduodama ir gaminimo prasmė — dėl ko vis dar matome prasmę, ką mes labiausiai perimame. Tai galima vadinti turiniu. Reikia prisiminti, kad tas turinys kaip motyvas užsiimti kažkokia veikla yra aptinkamas labai sunkiai, tiktai kartu su forma. Čia reikėtų mąstyti šiuolaikiškai filosofiškai — tas, kuris neatskiria turinio nuo formos, bet supranta, kad forma, norint išlaikyti turinį, visą laiką turi truputį kisti. Nes antraip (pavyzdžiui, liaudies dainų dainavimas) ilgainiui dingsta motyvacija tai daryti. O kai forma paslankiai pasiduoda kaitai, tada turime labai įdomias formas, pavyzdžiui, jaunimas maišo džiazo ritmus su keltiškais ir pan., bet kartu jie mato perimamos kultūrinės tradicijos grožį, jiems tai yra motyvas tapatintis su šia kultūra. Tai daug geriau nei išmuštruotume jaunimą dainuoti XIX amžiaus žmogaus balsu ir sakytume, kad negalima jokiu būdu dainuoti kitaip. Tai prisirišimas prie formos.

Loreta Ulvydienė. Labai geras pavyzdys — kaip pakito mišios bažnyčioje, arba kaip vyresnės kartos atstovės aiškina, kad komunijos negali priimti stovėdamos. Žmonės tą labai sunkiai priima. Religinė tradicija yra labiausiai įsigalėjusi. Kai mišios buvo aukojamos lotyniškai, buvo labai sunkiai perimti pokyčiai.

Jurga Jonutytė. Katalikų bažnyčioje tokių baisių skilimų neatsitiko, kaip stačiatikių po Nikono reformos. Tradicijos žmonėms buvo lemiami dalykai, kaip žegnotis, kiek kartų eiti aplink bažnyčią, keliais balsais giedoti. Dėl to ir turime Lietuvoje sentikių bendruomenes. Kaip ir visur, religinė tradicija yra geriausias pavyzdys. Bet jeigu įsižiūrėtume, matytume tas pačias tradicijas ir profesinėse bendruomenėse — menininkų, menų, mokslininkų, skirtingų mokslų tradicijose. Buvo pastebėta, kad knygoje nėra tradiciškai rašoma „mes“ arba beasmene kalba. Tai, sakyčiau, sąmoningas leidimas tai tradicijai išlikti tiktai per kaitą.

Loreta Ulvydienė. Arba sakytume — amerikietiškoji tradicija, kurioje labai svarbus „aš“.

Jurga Jonutytė. Lengviausiai kinta, tikriausiai, humanitarinių mokslų tradicijos, sunkiausiai, ko gero, fizinių mokslų.

Gabija Bankauskaitė-Sereikienė. Pratęsdama šią mintį galiu pasakyti, kad žurnalui vis dažniau siūloma įvairių šalių mokslininkų straipsnių, parašytų pirmuoju asmeniu. Tokiu atveju mes, redaktoriai, sutrinkame. Juk negalime autoriui tiesiai sakyti, kad tai „blogas tonas“. Vadinasi, kažkoks virsmas vyksta.

Jurga Jonutytė. Tikrai vyksta. Antroji, labai įdomi dekano klausimo dalis  — ar yra tokių dalykų, kurie būtų tarsi šalia bet kokios tradicijos, ne tradicijoje. Sakyčiau, kad ne, nes, pavyzdžiui, mokslų tradicijos atstovai, ko gero, labiausiai deklaruotų, kad jie nėra prisirišę prie jokių tradicijų, kiekvienu atveju sprendžia racionaliai ir neturi jokių ritualų.

Saulius Gudas. Bet straipsnio struktūra yra griežtas dalykas.

Jurga Jonutytė. Taip, straipsnio struktūra yra griežtas dalykas. Yra labai daug dalykų išlaikytų, jei palygintume, pavyzdžiui, su viduramžiais.

Loreta Ulvydienė. Tai vis dėlto Vilniaus universiteto opozicija, kreipimasis ir kvietimas diskutuoti apie unviersitetą ir jo autonomiją, kai siūloma atsigręžti į žymiausius filosofus, mąstytojus, buvusius rektorius, rodo, kad jau XIV—XV amžiuje buvo apie tai diskutuojama, jau tada kilo klausimas apie autonomiją, vadinasi, tai jau tradicija.

Jurga Jonutytė. Čia iš tikrųjų yra tradicija, nes susiję su paties mokslo prasme. Nes mokslas turi būti laisvas nuo pat pradžių. Tai yra mokslininko motyvaciją, kurią bandoma perduoti tam tikromis formomis, tam tikrais apsisaugojimais, tam tikrais ritualizavimais, įvairomis paties universiteto tam tikromis struktūromis. Ir tai yra mokslo tradicija. Modernybės filosofas Kantas arba pirmieji socialinių mokslų atstovai labai aiškiai supriešino tradiciją ir modernybę: modernybei atstovauja mokslas, o tradicijai — vien tik kultūrinės ritualizuotos praktikos. Tas yra netiesa. Daug šiuolaikinių filosofų, pirmiausia Lyotardas, atranda tai, kad tose mokslinėse praktikose yra labai daug ritualizuotų dalykų, to, kas priklauso vien nuo tradicijos. Be to, šios dvi tradicijos nuolat maišosi. Nėra vienos tradicijos, genties, kuri nekistų, net drėgnuosiuose Pietų Amerikos miškuose, kuri gyventų kartodama absoliučiai tą patį iš kartos į kartą. Yra nuolatinis formų kitimas mėginant išlaikyti etinius principus. Ne kiekvienu atveju galime kalbėti, tarkime, apie religinius prinicipus kaip pačią tradicijos gelmę, bet apie etinius — visada. Nes, iš tikrųjų, tradicija, kokia bebūtų — mokslininkų, menininkų, baleto šokėjų, tautos, genties ar religinės grupės — perduoda elgesio būdus ir motyvus. Man atrodo svarbu, kad kalba apie tradiciją primena, jog kiekvienoje situacijoje yra adekvatus elgesys, kuris nėra mūsų atrastas ar sugalvotas, jis yra mūsų išmoktas, praktikuojamas ir suprastas tik per patį veiksmą. Jo neišmoksi mokykloje atmintinai. Jo galima tik išmokti žiūrint, kaip elgiasi kiti žmonės. Tie žmonės tą perėmė dar iš kitų žmonių, iš senų laikų. Žmonių net nepažinojome, o jų elgesio principus mes vis dar išlaikome. Ir šiuolaikinis žmogus, postmodernus, atsisakęs visko, kas buvo iki modernybės, vis dėlto jis be šio ryšio su labai gilia praeitimi tiesiog nebūtų žmogus, o aparatas.

Saulius Gudas. Būtų įdomus jūsų pažiūris — o ar galima atsekti mechanizmą, kaip formuojasi nauja tradicija.

Jurga Jonutytė. Manau, kad tradicijos gal kažkaip šakojasi. Jeigu bandytume atsekti, kaip formuojasi vakarietiško mokslo tradicija, tai pirmiausia yra keli etapai. Nelabai žinome, nuo kada pradėti — ar nuo klasikinės Graikijos, Atėnų laikotarpio, ar nuo seniau. Bet jei kalbėtume apie praktikas, tai reikėtų pradėti nuo viduramžių universitetų, kai nuo religinės tradicijos atsišakoja po truputį racionalioji tradicija, kuri ilgainiui virsta moksline tradicija ir XIX amžiuje išsišakoja į daugybę mokslų. Taigi iš tos pačios tradicijos kaitos randasi naujos formos, gali rastis skirtingos tradicijos, visiškai skirtingos veiklos praktikos. Bet jei kalbėtume apie kultūrines, etines, religines tradicijas, tai jos gali susilieti — apie tai svajoja Buberis. Skirtingų tradicijų žmonės gali susikalbėti tik tada, kai jie supranta, kad tai, ką jie iš tradicijos perima, nėra formos, paviršutiniai dalykai, o patys principai, galintys sueiti į viena. Aš labiau matyčiau kažkokį išsišakojimą ir po to vėl susiliejimą, o ne racionalų steigimą. Tai labiau žaidimai, pavyzdžiui, tam tikro kolektyvo tradicijos. Šiuo atveju tradicijos sąvoka vartojama labiau metaforiškai. Tradicijos atpažinimas vyksta tada, kai atpažįstantieji jaučiasi labai gerai. Tai kažkas, ką jie sunkiai gali įvardyti, bet yra priimtina. Tai atpažinimas neaišku ką atpažįstant, kažką, kas atrodo sava. Tradicijos tyrinėjimas nėra dėl to, kad formos yra vertingos savaime. Ne jas reikia saugoti. Priešingai — tyrinėjame tai dėl saugumo, savumo, dėl to, kad tai jauku, patrauklu, suprantami principai ir motyvai.

Raminta Pučėtaitė. Noriu paklausti apie tąsą. O kas toliau? Sakei, kad tema išsemta, bet dabar vėl grįžti prie temos. Kokie toliau bus projektai tradicijos tema?

Jurga Jonutytė. Aš nuo šios temos pasitraukiau, kai galvojau, kad knyga baigta. Kai atsirado galimybė išleisti, tada tobulinau, bet daugiau formą. Turinį vėliau — prieš pora metų. Vėl įsitraukiau į seniau pradėtus savo tyrimus — į bendrosios socialinės atminties tyrinėjimus, kurie susiję su laiko patyrimu. Bet dabar matau labai daug sąsajų tarp šių temų. Be to, ši tema man vėl įdomi Loretos minėtoje perspektyvoje — labiau ne sociokultūrinėje ar kultūrinėje filosofinėje, bet būtent sociopolitinėje plotmėje: kaip galėtų būti suprantami, moderuojami tradicijų susidūrimai, kaip galima būtų išvengti supratimo šablonų. Mes gyvename gana ramiame krašte, kur dar nekyla šie klausimai labai aštriai. Bet po kelerių metų tikrai kils, nes lietuviai yra labai konservatyvūs žmonės.

Be to, įdomus dalykas yra žaidimai tradicija — tarsi jos atgaivinimas, atradimas, tarkime, senos pagoniškos tradicijos, dėl kurios visi mokslininkai etnologai santūriai tyli, nes duomenų yra labai mažai. Bet visuomenėje yra grupės, kurios ne tik netyli, bet ir atranda labai konkrečius dalykus, tarkime, konkrečius ritualus, konkrečias aprangos formas, konkrečius švenčių pavadinimus ir visa kita — kur yra kūrybinis priėjimas prie tradicijos, bet yra labai gražu, gerai ir suprantama, kad prie tradicijos prieinama kūrybiškai, tada iš tikrųjų yra jos tikroji tąsa. Ir visai kitas dalykas yra kūrybinis priėjimas prie tradicijos, kai nesuprantama, kad pusę to, ką aš praktikuoju, sukūriau su draugais, arba man perdavė tie žmonės, kurie sukūrė kartu su draugais. Aš pati nežinau, kaip tą traktuoti. Todėl tai dabar man būtų įdomiausia. Įdomu ir šiais laikais įsivaizduojamas tradicijos, gyvensenos grynumas (kiek jis yra įmanomas), taip pat tai, kas vyksta su religinėmis tradicijomis (kiek yra įmanomas tikras atsidavimas ir gyvenimas religinėje tradicijoje; ar apskritai nėra įmanoma; ką tai reiškia tada). Daug klausimų...

Loreta Ulvydienė. Žodis „žaidimas“ man užkliuvo. Discovery Channel sukūrė ciklą apie tai, kad archeologiniai kasinėjimai atskleidė Kristaus gyvenimo faktų. Viena iš teorijų yra ta, kad Jėzus nemirė ant kryžiaus, toliau gyveno, susilaukė šeimos, ir Jeruzalės pakraštyje yra aptiktas jo šeimos kapas. Galėčiau sakyti — tradicija. Nes Indijoje, Kašmyre, yra teorija, kad Jėzaus kapas ten. Jie įrodinėja, kad turi drobulę su Jėzaus krauju. Jei pažiūrėtume Biblijoje, tos vietos turėtų sutapti. Kas tai? Žaidimas tradicija? Kaip krikščionys tai priims? Ar tai pakeis tradiciją?

Jurga Jonutytė. Esu girdėjusi apie tai, skaičiusi. Pirmiausia sakyčiau, kad tie žmonės, kurie imasi daryti tokias rekonstrukcijas, jie šiek tiek nesuvokia, kas yra istorija, mokslinis istorinis tyrinėjimas, ir kas yra religinės praktikos tradicija. Praktikuojančiam krikščioniui visai tas pats, kur kokie kapai kasami. Jis tiki ne formuluotėmis, o pačiu giliausiu neartikuliuojamu dalyku, kurį perduoda krikščioniškosios tradicijos blokas. Tada istoriniai tyrinėjimai gali būti savaime įdomūs ir praktikuojančiam krikščioniui jie nieko negriauna. Gal neseniai įtikėjusiam žmogui gali sukelti abejonių. Yra kita stovykla, kuri atlieka tokius tyrimus, bando juos vaidinti ir taip toliau, ji įsitikinusi, kad atstovauja neva ateistinei perspektyvai, kuri pajėgi pajundinti krikščionybės pamatus. Bet ta tradicija perduodama ne toje plotmėje, ne per tą informaciją.

Loreta Ulvydienė. Čia ir yra tas svarbiausias klausimas — kaip tai paveiktų šiandienos jaunimo suvokimą. Kaip veikia jauną žmogų ateinančios konfesijos, sektos, kurios daug ką pateikia naujoviškai, kitaip. Ar tai už tradicijos? Liaudyje yra terminas „drungni katalikai“. Jais vadinami neapsisprendžiantieji, nežinantieji, ar tiki, ar netiki. Tikėjimas turėtų būti širdyje.

Jurga Jonutytė. Aš manau, kad visa tai turi kažkaip keisti apaštalavimo būdą, nes jau nebeįmanomas toks apaštalavimas, koks yra dabar, kai aiškinama, kad buvo taip ir taip, ir tu turi tuo tikėti. Taigi tradicijos mąstymas yra labai aktualus.