Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) folkloro ansamblis „Uosinta“ šį pavasarį smagiai paminėjo solidžią 35 metų veiklos sukaktį. Du dešimtmečius jam vadovauja Auksuolė Šuliokienė, nepaliaujanti žavėti savo energija, dideliu užsidegimu ir noru atskleisti folkloro žavesį kuo platesnei auditorijai. Su visų kartų ansamblio narių mylima vadove Auksuole Šuliokiene (toliau A.Š.) kalbėjosi Karolina Rimkutė (toliau K.R.), VU Kauno humanitarinio fakulteto Meno vadybos studijų programos I k. magistrantė.

K.R.: Šiais metais kolektyvas minėjo gražų jubiliejų. Koks jausmas užplūsta tokios šventės proga?

A.Š.: Neįtikėtinas, džiugus, pozityvus, labai geras – nėra žodžių šioms emocijoms išreikšti. Džiaugiuosi, kad likimas atvedė mane čia, kad esu prisidėjusi prie ilgo ansamblio gyvavimo ir tolimesnio jo kūrimo. Tikiuosi, kad „Uosintos“ upelis taps didele „Uosintos“ upe ir plačiai išsilies.

K.R.: Jau 20 metų jam vadovaujate Jūs. Kaip nutiko, kad tapote folkloro ansamblio vadove?

A.Š.: Aš užaugau su liaudies daina – dainavo mano močiutė ir mama, visa šeima buvo labai daininga, o ir mano pasirinkta muzikos mokytojos profesija tik padėjo subtiliau suvokti autentiškos liaudies dainos grožį ir stengtis jį perduoti kitiems. Manau, į ansamblį mane pats likimas atvedė. Tuo metu Kaune nedaug buvo folkloro kolektyvų, visi vieni kitus pažinojo, dažnai kartu koncertuodavome. Gerai pažinojau tuometinį „Uosintos“ ansamblio vadovą Virginijų Meškinį, kuris vieną dieną man paskambinęs paklausė, ar nenorėčiau vadovauti „Uosintai“?.. Susitikome, padainavome, pasikalbėjome, patikome vieni kitiems ir likau... Iki šiolei.

K.R.: Ar Jūs – demokratiška vadovė?

A.Š.: Kažkas yra pasakęs, kad demokratija – pati netobuliausia santvarka, bet kol kas niekas geresnės nesugalvojo... Dažnai juokaudama kartoju saviškiams, kad „Uosintoje“ demokratijos nėra... Pasakiau ir šventa! (juokiasi). Aš į sunkumus ir problemas žiūriu kaip į galimybę tobulėti ir keistis pačiai. Ansamblio nariai – mano mokytojai. Juokingai skamba, bet mes visi vieni kitus mokome. Tik mūsų pačių suvokimas ir pasikeitimas keičia ansamblio atmosferą, o ji šiuo metu labai džiugi ir pozityvi.

K.R.: Su ansambliu daug keliavote. Prisiminkite įdomiausius įspūdžius iš ansamblio gastrolių!

A.Š.: Kur bekeliautume, mus labiausiai žavi gamtos grožis: Šveicarijos Alpės, Monblano viršukalnė, Norvegijos fiordai, Atlanto vandenyno perlas – Madeiros sala, Sardinijos paplūdimiai ir t.t. Tačiau vieną miestą prisimename su kartėliu – Barseloną. 1998 metais grįždami iš festivalio Ispanijoje pusdieniui sustojome Barselonoje ir per tą laiką mus suspėjo „meistriškai“ apvogti. Pavogė visus pinigus, skirtus autobuso kurui ir kelių mokesčiams. Kelionėje iš festivalio į namus dauguma nebeturėjo pinigų, todėl teko skubiai sugalvoti, kaip jų gauti, kad grįžtume į Lietuvą. Supratę, kad reikės kažkaip užsidirbti autobuso kurui, kurio užteko tik iki Metz‘o Prancūzijoje, autobuse persirengėme tautiniais kostiumais, pasiėmėme instrumentus ir nuėjome į miesto aikštę koncertuoti, t.y. „uždarbiauti“. Visa laimė, centre buvo nemažai žmonių, todėl per kelias valandas surinkome pinigų sumą, kurios užteko parvažiuoti į Lietuvą. Tokios situacijos padeda suprasti, kad visada galima rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Tokie įvykiai – pati geriausia gyvenimo mokykla.

K.R.: Šiemet „Uosintos“ jubiliejaus proga parengėte ir išleidote ansamblio kompaktinę plokštelę „Kyno ty margi dvarai“. Kaip atsirado šis sumanymas?

A.Š.: Per 35 ansamblio gyvavimo metus buvo surengta nemažai tautosakos ekspedicijų beveik visuose Lietuvos regionuose ir užrašyta nemažai dainų, šokių ir pasakojimų. Todėl labai norėjome išleisti sukauptos medžiagos įrašus, kad jie išliktų ne tik „Uosintos“ repertuare, bet ir ateinančioms kartoms, bei plačiai pasklistų po Lietuvą. Gavę Lietuvos Kultūros Tarybos finansinę paramą įrašėme pirmąją „Uosintos“ kompaktinę plokštelę.

K.R.: 2015 metai Lietuvoje buvo paskelbti Etnografinių regionų metais. Kaip tai atsispindėjo folkloro ansamblio „Uosinta“ veikloje?

A.Š.: Praėjusiais metais didesnis dėmesys Lietuvoje buvo skirtas šiai tautinės kultūros daliai. Mes surengėme 6 edukacinių seminarų ciklą „Lietuvos etnografinių regionų tradiciniai dainavimo stiliai“. Kadangi regionų skirtumai gana ryškūs ne tik tarmėse, papročiuose, bet ir dainavime, gavę Kultūros Tarybos paramą, kvietėme žinomus lektorius-praktikus, kurie mokė skirtingų regionų dainavimo stilistikos. Labai vertingi ir įdomūs buvo sutartinių, įtrauktų į UNESCO nematerialų paveldą, mokymai. Šie seminarai buvo skirti ne tik patiems ansamblio nariams, bet ir Kauno regiono plačiajai visuomenei.

K.R.: Su kokiais sunkumais susiduriate, vadovaudama ansambliui?

A.Š.: Kaip kiekviename darbe, sunkumų būna. Folkloro ansamblio, kurio nariai dainuoja, šoka ir groja, vadovo darbas yra kūrybinis. „Kūrybos“ kančios visada egzistuoja, tai yra visų meno kolektyvų dalis, tačiau yra ir kitų – finansinių problemų. Turbūt didžiausia iš jų, išlikusi iki šiol, – ansamblio materialinė bazė. Nuo pat pradžios neturėjome nieko – nei instrumentų, nei tautinių rūbų. Viską reikėjo įsigyti už savo asmenines lėšas. Instrumentus nusipirkau pati, o tautinius rūbus, be kurių negalėjome koncertuoti, studentai patys turėjo pasisiūti arba nusipirkti tautinį kostiumą, kainuojantį apie 300–400 eurų. Džiaugiuosi, kad dauguma studentų buvo tokie motyvuoti, jog norėjo turėti savo asmeninį kostiumą. Savo tautinių rūbų neturintys visada jautėsi nuskriausti, nes negalėdavo dalyvauti viešuose ansamblio pasirodymuose. Šią problemą turime iki šiol, deja. Dažnai juokaujame, kad ansamblis remia universitetą, nes patys daug investuojame į „Uosintos“ įvaizdį, o renginiuose ir koncertuose atstovaujame Vilniaus universiteto Kauno humanitariniam fakultetui. Neverkšlename, bet kartais jaučiamės lyg „podukros“, kai palyginame, kokią materialinę paramą iš universiteto administracijos gauna kiti VU kolektyvai, esantys Vilniuje, ir kokią mums suteikia pats fakultetas, pagal išgales visada paremiantis būtiniausioms reikmėms. Šiuo metu labai džiaugiamės VU KHF dekano doc. Kęstučio Driaunio (buvusio ansamblio nario) pažadėta dovana ansamblio jubiliejui – nauja bandonija. Tai bus didelė paskata ansambliečiams išlikti tokiais pat veržliais, užsispyrusiais ir nuotaikingai garsinančiais VU Kauno humanitarinio fakulteto vardą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Daugiau apie ansamblį: http://www.khf.vu.lt/apie-fakulteta/studentu-organizacijos/folklorinis-ansamblis-uosinta