1. Parodos pradzia 001Balandžio 30 dieną Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Lietuvių filologija ir reklama programos III kurso studentės, vadovaujamos dėstytojos profesorės Gabijos Bankauskaitės, Teksto interpretacijos paskaitos klausėsi Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Čia Kauno – Laikinosios sostinės – šimtmečio proga atidaryta unikali edukacinė paroda „Aukso amžius Laikinojoje sostinėje“. Parodą parengė muziejininkės Regina Mažukėlienė, Nijolė Raižytė, Jūratė Ivanauskienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė, edukacines veiklas sukūrė muziejaus edukatorės Kristina Dambrauskaitė, Jolanta Mickienė ir Henrika Skersonaitė.

Įtraukianti pažintis su tarpukario Kauno kultūriniu gyvenimu 

3. Regina Mažukėlienė su studentėmis 001Studentes ir jų dėstytoją į parodą nulydėjo muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė. Parodos rengėja Regina Mažukėlienė pakvietė į muziejaus mansardą – stilizuotą liepomis kvepiančią Laisvės alėją, kurioje lankytojos galėjo patyrinėti aktualias tarpukario Kauno kultūrinio gyvenimo temas, išbandyti interaktyvią veiklos sienelę, jaukiai įsitaisyti poilsio vietose.

R. Mažukėlienė, stabteldama prie kiekvieno parodos stovo, pasakojo įdomias to laiko istorijas, akcentavo svarbius faktus, komentavo eksponatus.

Pažintis su literatūrine Laisvės alėja prasidėjo prie stovo su prierašu „Po universiteto stogu“. Jame eksponuojamos rašytojų, dirbusių 1922-ųjų vasarį įkurtame Lietuvos universitete, nuotraukos. Tai ir Maironis, ir Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė. Parodos rengėjai itin imponavo savita Juozapo Albino Herbačiausko – lietuvių ir lenkų rašytojo – asmenybė, veikla, santykiai su kolegomis, studentais, universiteto valdžia.

Antrasis stovas skirtas keturvėjininkams su jų vedliu Kaziu Binkiu. Reginos Mažukėlienės teigimu, tai vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgusių iššūkius ir eksperimentus, aplink save telkusių bendraminčius, kuriuos kartą per savaitę suburdavęs savo namuose Miško gatvėje. 1922 m. jis išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, dar po dvejų – žurnalą „Keturi vėjai“.

9. Tarpukario menininkų asmeniniai daiktai 001Teatrui skirtas stovas muziejininkę paskatino papasakoti apie Antaną Sutkų, Kaune įkūrusį tautos teatrą, prie jo prisišliejusį satyrinį „Vilkolakio“ klubą ir Valstybinį teatrą, kurio atsiradimą inicijavo Lietuvių meno kūrėjų draugija. Studentės galėjo pavartyti tarpukario laikotarpiu leistus almanachus, kuriuos rašytojai publikavo kartu su žurnalistais, menų žurnalus. Buvo prisiminti smagūs literatūros vakarai, vykę įvairių Kauno menininkų namuose, salonuose, taip pat menininkų ir bohemos susibūrimai Makso Konrado kavinėje, Metropolyje, Rambyno kavinėje.

Parodos lankytojams informacija perteikiama visomis juslėmis

Dėmesys parodoje skirtas ir ypatingoms moterims, jų veiklai Laikinojoje sostinėje: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovei Felicijai Bortkevičienei ir rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, kurios 1926-aisiais prezidento rinkimuose buvo išsikėlusios savo kandidatūras. Jei nors viena jų būtų laimėjusi, būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje. Parodoje demonstruojama nemažai unikalių nuotraukų iš teatro istorijos – Unės Babickaitės-Graičiūnienės, Onos Rymaitės, Potencijos Pinkauskaitės, Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ir kt.

Parodos lankytojos galėjo pasėdėti senojo Kauno fone – Laisvės alėjoje prie Konrado kavinės, pavartyti to meto spaudą. Šalia prie staliuko – popierinis Kazio Binkio muliažas.

12. Studentės rašo plunksnomis 001To laiko poetų eiles R. Mažukėlienė pakvietė ne tik išgirsti, bet ir įkvėpti dėžutėse įkurdintus įvairius kvapus: cinamonu barstytų, tik ką iš krosnies ištrauktų bandelių, ramunėlių arbatos, sprogstančių alyvų žiedų arba asfalto, kurį tik ką nuplovė lietus. Studentės bandė atspėti, kurioje dėžutėje – Salomėjos Nėries „Alyvos“, kurioje – Kazio Binkio „Vėjavaikiškas vėjas“.

Išvaikščiojusios tarpukario laikų Laisvės alėją, studentės su dėstytoja, lydimos Virginijos Babonaitės, taip pat aplankė parodas „Jono Biliūno literatūrinis palikimas“, „Lietuvių literatūra – trumpai ir žaismingai“, grožėjosi dar paties Maironio puoselėtu sodu vidiniame muziejaus kiemelyje.

Studentė Evelina Kasiulevičienė apibendrino parodos atmosferą: „Maironio muziejuje buvau pirmą kartą, bet sugrįšiu, nes didelį įspūdį paliko ne tik šviesios salių erdvės, bet ir kruopštaus darbuotojų darbo dėka lankytojams pateikti nusipelniusių Lietuvai žmonių gyvenimo fragmentai. Teko išgirsti ne vieną įdomią istoriją (pvz., apie Sakalo leidyklos direktoriaus veiklą), pamatyti nuotraukas iš tarpukario laikotarpio, taip pat išspręsti muziejaus darbuotojų sugalvotas užduotis (atrasti sąsajas tarp eilėraščių ir kvapų, prisiliesti prie autentiškų drabužių, pasiklausyti tam laikotarpiui būdingos melodijos). Verta paminėti ir tai, jog muziejaus darbuotojos itin šiltai priima lankytojus, atsako į klausimus, rūpinasi, kad muziejaus lankytojai sužinotų tai, ką jos randa muziejaus archyvuose. Taigi informacija lankytojams pasiekiama įvairiomis formomis: rega, klausa, lytėjimu, uosle.“ 

VU KnF Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto profesorė dr. Gabija Bankauskaitė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos