Pro memoria Aloyzas Rimantas Pareigis

pareigis(1942 06 21 — 2019 09 15)

Pabūgęs rudeninių šalnų, kartu su išeinančia vasara mus palieka ilgametis Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojas, docentas, kolega Rimantas Pareigis. Klastingos ligos varginamas Jis išgyveno sunkiai pakeliamas kančias, atkakliai priešinosi mirčiai. Tad ir žinia apie Jo netektį atėjo tarsi netikėtai. Tačiau mirtis, kaip sako filosofas, visada teisi — jos sprendimas neapskundžiamas. Žmogaus jėgos per menkos, kad jis galėtų išspręsti sudėtingą gyvenimo lygtį, kurios nežinomasis yra ne tik mirtis, bet ir pats gyvenimas.

Gyvenimas mūsų degimas,
troškimas aukščiau ir toliau.
Vienodas visų mūs likimas,
kažkada pasakysiu baigiau.

                                                                 (P. Širvys)

Aloyzas Rimantas Pareigis gimė 1942 m. birželio 21 d. Raseiniuose. Ten pat baigė vidurinę mokyklą. Vėliau studijavo Vilniaus universitete, 1965 m. baigė VU Gamtos mokslų fakultetą, įgydamas geografo kvalifikaciją. Po devynerių metų (1974) taip pat Vilniaus universitete įgijo tos pat srities daktaro laipsnį. Ištisus 30 metų Rimantas Pareigis dirbo VU Kauno fakultete. Čia jis 1989 m. tapo docentu.

Rimantai, Tu, nepaprastai sąžiningai dirbdamas, ramiai nešei savo gyvenimo naštą, ir išėjai, palikdamas artimiesiems begalinę širdgėlą, didžiulį skausmą. Neišdyla iš atminties Tavo nesavanaudiškumas, išskirtinis širdingumas, bendravimo šiluma, santykių paprastumas. Prisimenam tą žmogiškąjį ryšį, siejusį Tave su kolegomis bendradarbiais ir studentais tais, jau gerokai nutolusiais, laikais, kai 1983 metais pradėjai savo darbinę veiklą mūsų fakultete, nuo tada, kai užsimezgė nuoširdūs mūsų bendravimo saitai. Ne vienas galėjome pasisemti iš Tavęs optimizmo ir stiprybės.

Bet ne visuomet Tave lydėjo sėkmė ir darna. Kai kada likimas Tau buvo negailestingas ir Tu stoiškai pakėlei likimo išbandymus. Vienas iš jų — sūnaus mirtis. Atrodė, kad pakelsi dar ne vieną likimo smūgį, dar ne vieną negandą ar sužalojimą, įveikdamas net sunkiausią ligą. Deja, laikas nesustabdomai bėgo, jėgos silpo. Tu išėjai. Ne vienas pasiges Tavo šypsenos, nuoširdaus žodžio, dalykiško patarimo ar konkrečios pagalbos. Džiaugiamės tomis dovanotomis akimirkomis, kai buvai šalia, kai buvai su mumis, o dabar lieki mūsų atmintyje, mūsų širdyse.

IV amžiaus krikščionių mąstytojas Jeronimas artimųjų ar bendraminčių išsiskyrimą apibūdina paguodžiančia filosofine ištarme:

Mes nenorim liūdėti,
Kad mes jų netekome,
Bet dėkoti už tai,
Kad mes juos turėjome,
O ir dabar tebeturime...

 Netekome ramaus, nuoširdaus, geranoriško, gyvenimo džiaugsmo kupino draugo ir kolegos, visuomet pasiruošusio padėti, pasidalinti džiaugsmu ar sėkme, patarti sunkią išbandymo valandą. Tegul mūsų užuojauta sumažina skausmą visiems tiems, kam ši netektis paliko gilią žaizdą širdyje.

Tu neliūdėk, kad jus mirtis išskyrė
Ir tapo jis šios žemės dulkele...
Priglaus pavargėlius, priims didvyrius, —
Visi, visi mes būsim jo šalia.

(B. Brazdžionis)

 

Bendradarbių vardu

Prof. Stasys Girdzijauskas

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku