Kodėl lietuviai dar nemoka švęsti boso dienos? Mokslininkas siūlo vadovams keisti pasiskolintą tradiciją
Boso diena – tai neoficiali šventė, skirta pagerbti vadovus, padėkoti už jų darbą, parodyti pagarbą ar tiesiog palaikyti draugišką atmosferą darbe. Nors ši diena Lietuvoje įsitvirtino tik po Nepriklausomybės atkūrimo, ji pastebimai populiarėja. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojas dr. Antanas Ūsas, dėstantis Atsakingosios lyderystės kursą, sako, kad aklas madingo reiškinio perėmimas nieko gero nežada ir kviečia amerikietiškos dvasios šventei atrasti lietuvišką veidą.
Mokslininkas siūlo atkreipti dėmesį ir į Boso dienos kilmę: ją 1958 m. JAV Prekybos rūmuose įregistravo Patricija Bays Haroski iš Ilinojaus valstijos, tuo metu dirbusi savo tėvo įmonėje sekretore. Jo gimimo dienos – spalio 16-osios – proga ji nusprendė surengti šventę. Pasakojama, kad tradicija prigijo, todėl daugelyje šalių darbuotojai tą dieną sveikina savo vadovus gėlėmis, saldumynais, simbolinėmis dovanomis ar net linksmomis meninėmis programomis.
„Vadovo vaidmuo įmonėje iš esmės pasikeitė. Nuo tradicinio hierarchinio modelio pereinama prie lyderystės, grįstos pasitikėjimu, įgalinimu ir vertybėmis. Dabartinėje organizacinėje kultūroje vadovas vis dažniau matomas ne kaip žmogus, turintis kontroliuoti ir nurodinėti, o kaip vizijos kūrėjas, komandos įkvėpėjas ir kultūros formuotojas“, – aiškina dr. A. Ūsas, pabrėždamas individualaus ryšio svarbą ir nuoseklios vadovo filosofijos reikšmę.