Aktualijos

Rudeniškai atmosferai labai tinka siaubo filmai – jie prikausto dėmesį ir nukelia į baugias, dažnai realiame gyvenime nė neegzistuojančias vietas. Kauno fakulteto (VU KnF) Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytoja doc. dr. Laura Martinkutė sako, kad filmai – gebėjimą suburti žmones turinti audiovizualinė pramoga, tinkama įvairių fizinių galimybių žmonėms.

Pasak VU KnF mokslininkės L. Martinkutės, filmuose vaizdais kuriama mistiška ir bauginanti atmosfera. Ji atkreipia dėmesį, kad aprašant vaizdus auditorijai su regos negalia paprastai reikia objektyvumo, ypatingo atidumo ir jautrumo žodžiui, kad asmuo, įsijungęs filmą su garsinio vaizdavimo komentarais, kuo aiškiau ir lengviau įsivaizduotų, kas vyksta. Siaubo žanras garsinio vaizdavimo aspektu yra kiek kitoks – jame leidžiama daugiau subjektyvumo, nes siekiama kuo stipriau paveikti auditoriją, nustebinti, išgąsdinti. Regos negalią turinčiai auditorijai siaubo filmai turėtų būti komentuojami kiek kitaip nei vaidybinis ar, pavyzdžiui, dokumentinis filmas.

Vilniaus universiteto Kauno fakultete įvyko Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslinės grupės „Multimodalumas viešajame diskurse“ organizuota konferencija „Anapus žodžių: paveikieji naratyvai ir multimodalusis diskursas“ (angl. „Beyond Words: Persuasive Narratives and Multimodal Discourse“). Mokslininkai iš Kanados, Ukrainos, Lenkijos, Rumunijos, Nyderlandų, Suomijos, Etiopijos, JAV, Italijos, Albanijos, Indijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos, Kroatijos, Serbijos, Belgijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Čekijos, Kuveito ir, žinoma, Lietuvos pristatė savo tyrimų rezultatus įvairiomis su multimodaliniu diskursu susijusiomis temomis: svarstyta, ar žmogus išsaugos kalbą kaip išskirtinumą vis drąsiau kalbant apie kitas komunikacijos formas, aptarta sparčiai auganti kalbiniais modeliais valdomo dirbtinio intelekto įtaka ir kt.

„Džiaugiamės, kad Kauno fakultete pavyko suburti multimodalumo tyrėjus. Tokia plati konferencijos dalyvių geografija leidžia suvokti teksto, vaizdo, garso, gestų ir pasakojimų sąsajas formuojant įtikinamą komunikaciją žymiai platesniame kultūriniame kontekste. Diskusijų metu kilo minčių tolimesniems tyrimams, kurie galėtų atskleisti vis didėjančią multimodalinio diskurso svarbą šiuolaikinėje komunikacijoje“, – sakė konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė doc. dr. Saulutė Juzelėnienė (Vilniaus Universitetas, Lietuva).

Spalio 24 d. Kauno fakultete svečiavosi Kazachstano Astanos IT universiteto delegacija: pirmasis prorektorius, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius Omirbayev Serik, mokslo ir inovacijų prorektorius Andrii Biloshchytskyi ir kokybės užtikrinimo departamento direktorius Khanat Kassenov.

Susitikimo metu buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės dėl studentų ir dėstytojų mainų, bendrų mokslinių veiklų ir bendrų projektų stiprinant VU KNF bakalauro studijų programos Informacijos sistemos ir kibernetinė sauga tarptautiškumą.

„Džiugina metų metus tarptautiniu lygmeniu puoselėjama bendrystė, kurios reikšmė dabartiniame kontekste tik auga. Gyvybiškai svarbios tampa galimybės operatyviai dalytis žiniomis ir praktikomis tiek dėstytojams, tiek studentams, kurti bendrus projektus įveiklinant abiejų pusių stiprybes“, – sako doc. dr. Giedrius Romeika.

Algirdas Jeronimas Landsbergis (1924–2004) – kūrybinga ir veikli asmenybė, nors iki šiol plačiajai visuomenei menkai pažįstama. Šis rašytojas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, žurnalistas bei redaktorius ilgus metus vadovavo PEN klubui – organizacijai, kuri vienija poetus, eseistus ir prozininkus iš viso pasaulio. Jo indėlis į kultūrą ir literatūrą yra gausus ir įvairialypis, tačiau Lietuvoje dar mažokai akcentuotas, laukia išsamesnių tyrimų.

Mokslinių šaltinių, skirtų A. Landsbergiui, nišą lietuvių literatūros moksliniame diskurse pildo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslininkės prof. dr. Gabija Bankauskaitė ir dokt. Domantė Vaišvylaitė. Kartu su nepriklausoma tyrėja dr. Laimute Adomavičiene jos parengė naują mokslinį šaltinį – Algirdo Landsbergio raštų rinktinę „Kritika, jungianti pasaulius“. Šis leidinys spalio 29 d. bus pristatytas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur A. Landsbergio tekstai taps prieinami platesnei auditorijai ir atskleis autoriaus meninį bei kritinį žvilgsnį.

„Noriu, kad dirbtinis intelektas man plautų drabužius ir indus tam, kad galėčiau užsiimti menu ir rašymu, o ne kad kurtų už mane meną ir rašytų, o aš plaučiau drabužius ir indus“, – šių metų kovą socialiniame tinkle „X“ parašė lenkų rašytoja Joanna Maciejewska.

Vieni menininkai siekia dirbtinį intelektą (DI) paversti įrankiu, padedančiu sustiprinti jų kūrybiškumą, atrasti naujas meno formas ir idėjas, kiti naudoja kaip kūrybinio sumanymo vykdytoją, o treti pasitelkia kaip kūrybinį partnerį. Tačiau tyrimai ir eksperimentai rodo, kad DI sugeneruoti kūriniai meno auditorijos laikomi mažiau vertingais nei sukurti žmonių, o robotai, patekę į muziejus ir galerijas, kelia neigiamas lankytojų reakcijas.