K DriaunysSpalio 30 d. viešo VU Kauno fakulteto tarybos posėdžio metu buvo pritarta VU KnF Tarybos išrinkto dekano doc. dr. Kęstučio Driaunio veiklos programai ir VU rektorius prof. Artūras Žukauskas paskelbė savo sprendimą doc. Kęstutį Driaunį tvirtinti Kauno fakulteto dekanu. Antrą kadenciją pradedantis dekanas maloniai sutiko pasidalyti mintimis ne tik apie pareigas ar laukiančius iššūkius, bet ir apie savo pomėgius, laisvalaikį.

http://naujienos.vu.lt/gyvybingas-ir-klestintis-vu-kauno-fakultetas-nekintantis-dekano-k-driaunio-tikslas/

Kodėl kandidatavote  antrai VU Kauno fakulteto dekano kadencijai?

Jau kelis metus Vilniaus universitete ir mūsų fakultete vyksta daug pokyčių: universitetas pereina prie strateginio veiklos valdymo, pasikeitė darbo krūvio ir darbo užmokesčio sistemos, įvyko struktūriniai pokyčiai, keičiasi studijų valdymo procesai. Jaučiu atsakomybę už fakultete pradėtus pokyčius ir noriu tęsti šiuos darbus iki sėkmingos jų pabaigos. Kita vertus, man patinka ambicingi Vilniaus universiteto tikslai – būti vienoje gretoje su lyderiaujančiais Europos universitetais, ir tikiu, kad šie tikslai mums pasiekiami (jau kelis metus esame vienas iš 500 geriausių universitetų pasaulyje). Dar pirmos kadencijos pradžioje įvardijau pagrindinį savo tikslą – siekti, kad Vilniaus universitetas Kaune gyvuotų ir klestėtų, deja, vienos kadencijos laikotarpio nepakako įgyvendinti visus sumanymus.

Kokie iššūkiai artimiausius penkis metus laukia Jūsų vadovaujamo fakulteto?

Iššūkių iš tiesų labai daug ir pradėsiu nuo bendresnių: kaip šalyje, kurioje švietimas ir kultūra yra paskutiniai iš prioritetų, išlaikyti geriausius mokslininkus ir dėstytojus,  kaip pritraukti gabius talentingus jaunus žmones, kaip juos sudominti, kad rinktųsi studijuoti, o vėliau planuotų savo karjerą mūsų universitete, kaip universiteto bendruomenei užtikrinti  padorias studijų, mokslinio darbo ir pragyvenimo sąlygas? Konkretesnius iššūkius mūsų fakultetui įvardijau savo veiklos programoje. Jie susiję su mokslinių tyrimų ir eksperimentine plėtra, verčiančia vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, sukurti efektyviai funkcionuojančią projektų valdymo infrastruktūrą, ir tarptautinėmis studijomis. Kad tokios vyktų Vilniaus universitete Kaune, mums teks formuoti studijų programų ir aukštos studentų aptarnavimo kokybės politiką ir įdiegti akademinio bei neakademinio personalo veiklos kokybės vertinimo ir motyvavimo sistemą. 

 

Papasakokite apie savo komandą.

Po rinkimų mano komandoje jokių pokyčių neįvyko, darbus tęsime kartu su akademinių reikalų prodekane prof. Daiva Aliūkaite ir prodekanu infrastruktūrai ir plėtrai doc. Sauliumi Masteika. Prieš metus po struktūrinių pokyčių prie komandos prisijungė Kauno fakulteto institutų direktoriai prof. Danguolė Satkauskaitė (Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto vadovė) ir dr. Giedrius Romeika (Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto vadovas). Simboliška, kad visi penki esame Vilniaus universiteto Kauno fakulteto alumnai.

Kokie Jūsų, kaip dekano, veiklos prioritetai ir kokiais darbais planuojate pradėti antrąją kadenciją?

Pirmiausia orientuojamės į mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą, todėl sieksime didinti fondą, skirtą skatinimui už mokslinę produkciją, stiprinsime fakulteto mokslininkų grupes ir jų darbo efektyvumą. Kiti prioritetai susiję su tarptautinių studijų plėtra, bendruomenės stiprinimu ir efektyviu valdymu. Artimiausiu metu rengiamės su fakulteto bendruomene atnaujinti strateginį fakulteto veiklos planą, taip pat turime pabaigti neakademinio personalo pareigybių vertinimą ir įgyvendinti metinių pokalbių sistemą.

Ko tikitės iš Jūsų vadovaujamo fakulteto bendruomenės – tiek akademinių, tiek neakademinių darbuotojų, studentų?

Pagarbos vienas kitam ir bendradarbiavimo, drąsos aiškiai ir garsiai kalbėtis apie svajones, tikslus, gerai ar netinkamai vykstančius procesus ar reiškinius, konstruktyvios kritikos ir pasiūlymų.

Kodėl ir kaip pasirinkote darbą universitete?

Ne aš pasirinkau darbą universitete, o darbas universitete pasirinko mane (juokiasi). Studijavau verslo informacijos sistemų programoje ir tai, ko mokiausi, man buvo iš tiesų labai įdomu, buvau darbštus ir man įdomias užduotis atlikdavau kruopščiai ir atsakingai. Panašu, kad toks mano požiūris paliko įspūdį tuometiniam Informatikos katedros vedėjui, ir iš karto po bakalauro studijų buvau pakviestas nuo rudens prisijungti prie Informatikos katedros dėstytojų kolektyvo.

Kuo Jus patraukė vadovo pareigos? Jums patinka vadovauti? Koks Jūs vadovas?

Niekada nesvajojau būti vadovu, universitete rengiausi dėstytojo ir mokslininko karjerai, tačiau salygos, kurias man galėjo suteikti universitetas neatitiko mano lūkesčių ir supratau, kad turiu tris pasirinkimus: susitaikyti su tuo kas yra, išeiti iš universiteto ir ieškoti kitos veiklos arba pabandyti keisti situaciją. Pasirinkau pastarąjį variantą. Kaip dekanas vadovaujuosi akademinės laisvės principais ir pasitikiu savo darbuotojais, jų gebėjimais ir iniciatyvomis, tuo pačiu iš jų tikiuosi atsakomybės už jų veiksmus ir rezultatus.

Kaip klostosi Jūsų santykiai su studentais? Ar manote, kad dabartinis akademinis jaunimas – kažkoks kitoks nei anksčiau ar bent jau kitoks, nei kažkam norėtųsi?

Dabartinis akademinis jaunimas tikrai yra kitoks, nei buvau aš ir mano bendraamžiai. Mano supratimu, kartos ir jų vertybės, požiūris į įvairius socialinius, ekonominius reiškinius pasikeičia kas 10 metų, todėl kuo daugiau dešimtmečių skiria žmones, tuo labiau jaunimas atrodo kitoks... Su šiandieniniais pradinių kursų studentais bendrauti paskaitų metu iš tiesų tampa gana sudėtinga, nes jie žymiai uždaresni ir individualesni, nėra linkę burtis į komandas, nori būti gerai įvertinti ir pastebėti, nors pastangų dažnai įdeda per mažai, tuo pačiu kitiems jie kelia labai aukštus reikalavimus ir nepripažįsta autoritetų. Savo autoritetą kasdien turi įrodyti auditorijoje ir realiu laiku. Jeigu juos priimi tokius, kokie yra, be išankstinių nuostatų, ir skiri dėmesio jų individualumui, tada užsitarnauji pasitikėjimą ir pats būni apdovanotas. Jaunuoliai šiandien yra žymiai drąsesni, mėgsta iššūkius, yra aukštesnės savivertės ir nesitaiksto su tuo, kas jiems nepatinka, o ir patys dažnai paiso aukštesnių moralės normų negu mano bendraamžiai, kas ypatingai džiugina. Mano santykiai su studentais yra geri, grindžiami bendradarbiavimo ir mentorystės principais, bendrauti su jais kasmet aš mokausi iš naujo ir nors tai nėra labai paprasta, tačiau labai įdomu ir abiems pusėms pasistengus visada būnu maloniai nustebintas (juokiasi).

Koks pats buvote studentas?

Sakyčiau, kad buvau geras studentas, man sekesi tiek studijuoti, tiek studentauti. Gerų rezultatų pasiekiau tiek vienoje, tiek kitoje veikloje (juokiasi). Lankydavau tik tas paskaitas, kurios man būdavo įdomios, o kitą laiką skirdavau veikloms studentų atstovybėje, tačiau man pavykdavo suderinti savo veiklas, gebėjimus ir laiką, todėl visada gaudavau gerus įvertinimus netgi iš tų dalykų, kurie nepatikdavo.

Kokiu moto apskritai vadovaujatės gyvenime? Ar turite kokių nors autoritetų? Jie reikalingi žmogui ar labiau trukdo?

Gyvenime stengiuosi vadovautis principu „elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi kiti“. Priklausomai nuo interesų ir veiklos turiu skirtingus autoritetus. Kaip dekanui, man autoritetas – universiteto rektorius, o mokslinėje, akademinėje, dvasinėje ir kitose srityse  tai bus vis kiti žmonės.

Koks Jūsų dienos režimas? Kaip pradedate savo rytą ir kada baigiasi Jūsų darbo diena?

Ryte keliuosi 6 valandą ir vieną valandą skiriu savianalizei, dienos darbų plano sudarymui ir lūkesčių apmąstymui. Darbą fakultete paprastai baigiu 17 val. ir labai stengiuosi, kad dekano pareigos neįsiskverbtų į asmeninio laiko valandas, kurios skirtos sau ir šeimai, mano moksliniams interesams ir laisvalaikiui. Kad ir labai nenorėčiau, bet darbo diena paprastai užtrunka ilgiau negu iki 23 valandos.

Jūsų darbas labai įtemptas ir atsakingas, o kaip Jūs ilsitės, atsipalaiduojate ar randate laiko poilsiui? Gal turite kokių nors įdomių pomėgių, pavyzdžiui, kokią knygą pastaruoju metu skaitėte?

Labai mėgstu vaikščioti ir tai man padeda atsipalaiduoti. Mėgstu vaikščioti mieste, miške, kalnuose, su šiaurietiškomis lazdomis ir be jų. Savaitgaliais stengiuosi dalyvauti įvairiuose pėsčiųjų žygių renginiuose. Anksčiau labai mėgdavau skaityti, tačiau tapus dekanu, laisvo laiko lieka nedaug ir su knyga rankose dažnai užmiegu, todėl skaitymą pakeičiau vaikščiojimu. Vaikščiodamas juk pamatai įvairių vietų  ir vaizdų, o kartais ir įvykių, kurie atstoja tai, ką gali perskaityti knygoje (juokiasi).  Paskutinė perskaityta knyga Barbaros Brown Taylor „Išmokti eiti tamsoje“ man paliko labai didelį įspūdį ir leido į save ir į tam tikrus aplink mane vykstančius dalykus pažvelgti visai kitu kampu.

Išduokite paslaptį – Jūs svajojate? Kokia didžiausia Jūsų svajonė?

Žinoma, svajoju ir net labai daug, be to, daug mano svajonių pildosi, todėl jos vis keičiasi (juokiasi). Norėčiau pasidalinti viena savo, kaip dekano, svajone –  kad fakultete būtų viena, o galbūt ir visos studijų programos tokios, kuriose kartu su studijų sutartimi mano studentams būtų įduodami virtualios realybės šalmai ir studijoms niekur nereikėtų vykti iš namų. Ryte sutartu laiku visi grupės studentai kartu su dėstytoju savo namuose ar darbe užsidėtų tokius šalmus ir persikeltų į paskaitai reikalingą erdvę. Jie galėtų būti auditorijoje, o prireikus teorines žinias iliustruoti praktiškai, virtualioje realybėje persikeltų į tam tikras įmones, kad pamatytų realius veiklos pavyzdžius, arba persikeltų į kompiuterių tinklą stebėti, kaip pagal jų parašytas komandas jame juda signalai (juokiasi). Tada jie bendrautų, mokytųsi, dalytųsi idėjomis, burtųsi į komandas ir atliktų užduotis virtualioje erdvėje, o aš, kaip dekanas, galėčiau atsisakyti rūpinimosi infrastruktūra, nes nebeliktų bendrabučio, auditorijų, šildymo ir panašių klausimų, kuriuos tenka spręsti šiandien. Vietoj to galėčiau ieškoti metodų ir būdų, kaip sukurti naujas virtualias aplinkas, kurios leistų mokslininkams kurti naujas žinias, o studentams – interaktyvesniais ir vizualesniais  būdais su jomis susipažinti.