Minint „Lietuvių kalbos dienas“ Lietuvių filologijos ir reklamos studijų programos studentės ir dėstytojos apsilankė „Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje“. Ekskursiją-paskaitą „Salomėjos Nėries gyvenimas ir kūryba“ vedė fakulteto doktorantė Viktorija Seredžiūtė, kuri dabar dirba vyr. rinkinių saugotoja S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje. Ji mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Tik pasibaigus ekskursijai Viktorija prisipažino, kad ypatingai jaudinasi priimdama savo buvusias dėstytojas. „Vilniaus universiteto Kauno fakulteto tuometinė Lietuvių filologijos katedra, kurioje studijavau, mane augino ir subrandino ne tik kaip specialistę, bet ir kaip asmenybę. Čia sutiktos bendramokslės, kurios dabar yra mano draugės, kai kurie dėstytojai man tapo gyvenimo mokytojais,“ – šypsosi ji džiaugdamasi, kad iki šiol puoselėjami draugiški ryšiai, kurie toliau skatina bendras veiklas.
„Šiandieniniame darbe Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje – S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje – labai praverčia studijų metais įgytos lietuvių literatūros žinios, kurios padeda įvairiais rakursais pažvelgti į rašytojų gyvenimus, jų kūrybą, faktus siejant su istoriniu ir literatūriniu kontekstais,“ – pasakoja Viktorija. Ji papildomai dirba lietuvių kalbos ir literatūros korepetitore. Sako, kad be studijose įgytų pagrindų šio darbo negalėtų dirbti.
„Studijos VU Kauno fakultete formavo ir mano poeziją, pradedant nuo suvokimo, kokį rašymą būtų galima vadinti literatūra, iki transformuojančių rašymo patirčių. Tuometiniame VU KnF Literatų klube daug kalbėdavome apie rašymą, kriterijus, kurie rodo teksto kokybę, pačios kurdavome ir dalyvaudavome konkursuose,“ – pasakoja Viktorija vertindama universiteto suteiktas galimybes kaip terpę subrandinti savo talentą. Ir dabar pasitikrinimui, kiek patobulėjo, kaip galėtų rašyti geriau, dalyvauja poezijos konkursuose.
Profesinėje veikloje Viktorijai tenka prisidėti ir prie literatūrinių renginių organizavimo. „Literatūros studijos tikrai praverčia,“ – džiaugiasi ji pabrėždama, kad konteksto išmanymas padeda dirbti profesionaliau. Pasak jos, pati renginių organizavimo veikla nėra lengva, tačiau už ją būna atlyginta, kai mato, kad pavyko sukurti kažką gražaus, kai lankytojai iš muziejaus išeina džiaugsmingi, praturtinę savo sielas.
V. Seredžiūtę rašymas lydi visą gyvenimą. „Dėl to ir pasirinkau literatūros studijas,“ – šypsosi ji. Visgi pastebi, kad rašyme šalia romantikos eina ir darbas, kartais tikrai nelengvas. „Rašyti aš vis dar mokausi, eksperimentuoju,“ – santūriai savo kūrybą vertina Viktorija. Prieš kelis metus jai kilo idėja sujungti du savo pomėgius – poeziją ir fotografiją. „Taip mano kūryboje atsirado verbalinį ir vizualinį menus derinantis fotohaigos žanras – tai nuotrauka, kurioje įrašytas haiku tekstas, ir papildantys vienas kitą,“ – pasakoja autorė. Jos kūryba stebina ne tik žodžių, bet ir formų žaismu. „Iš tiesų, rašydama poeziją, mėgstu eksperimentuoti. Kartais kuriu vedina jausmo, įspūdžio, o kartais tiesiog sužaidžiu kalbos gramatinėmis kategorijomis arba grafine forma,“ – Viktorija sako, kad nėra prisirišusi prie kurios nors poetinės formos, vis išmėgina įvairius rašymo būdus, mėgsta atlikti įvairias kūrybinio rašymo užduotis, iš kurių kartais gimsta eilėraštis.
Disertacijos temą Viktorija taip pat pasirinko susijusią su poeziją. „Pasaulėvaizdžio atvertis lotyniškojoje XVI-XVII a. LDK gedulingoje poezijoje: kognityvinės poetikos aspektas“ kilo iš magistro darbo, kuriame analizavo konceptualiąsias mirties metaforas lotyniškojoje LDK Baroko gedulingoje poezijoje. „Man buvo įdomu tyrinėti tos epochos mąstyseną, pasaulėvaizdį, kurį formavo antikinės kultūros ir krikščioniškosios filosofijos sintezė,“ – dalinasi įspūdžiais ji. Pasak Viktorijos, gedulingoji poezija – filosofiškiausia poezija, kurioje ryškiausiai atsispindi žmogaus būties ribinės patirtys – gyvenimas ir mirtis. „XVI–XVII a. literatūra rodo, kad tokius abstrakčius dalykus kaip mirtis, pomirtinis gyvenimas, žmogus stengėsi suvokti juos įvaizdindamas,“ – aiškina doktorantė. – „Konkretus mirties vaizdinys sumažina nežinomybės baimę. Personifikuota mirtis tampa prijaukinta, todėl ne tokia gąsdinanti. Mirties pažinimas veda prie jos įveikos paieškų ir atradimų. Ištirtos mirties metaforos parodė žmogaus tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, kad siela toliau gyvena, tik kitame būvyje.“
Jau bene dešimtmetį su mokslais glaudžiai susijusius kelius gyvenime ir kūryboje Viktorija apibendrina paprastai: „Dabar daryčiau tą patį, ką padariau prieš 18 metų – klausyčiau savo širdies. Banaliai skamba, bet tai tikrai praktiškas patarimas!“ Ji tiki, kad žmogus, veikdamas pagal pašaukimą, anksčiau ar vėliau ras savo vietą po saule, kur galės daryti tai, ką jis gali daryti geriausiai, ir taip į pasaulį žvelgti su nuostaba, patirti nuoširdų atradimo džiaugsmą.