Žymios poetės Linos Buividavičiūtės kelias į literatūrą prasidėjo nuo... odontologijos. Baigusi šias studijas ji bandė antrą kartą, šįkart sėkmingai – Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos studijų programos absolventė rašo knygas, dėsto studentams, tobulina disertaciją ir teigia, kad studijos tiesiogiai įkvėpė ją kūrybai.
Kodėl pasirinkote būtent lietuvių filologijos ir reklamos studijas VU?
Mokykloje man sekėsi visi dalykai ir, prisipažinsiu, iš pradžių stojau į žurnalistiką. Buvau užtikrinta, kad įstosiu, bet pritrūko keleto balų ir neįstojau. Antru numeriu artimųjų patarta įrašiau odontologiją. Tiesiog dėl šventos ramybės, kad nuo manęs šeima atstotų. Kadangi ten įstoti pavyko, teko studijuoti odontologiją.
To nesigailiu, teorija man sekėsi neblogai. Tačiau kadangi nesu kruopšti rankų darbe, man odontologijos pasirinkimas tapo didžiausia nesąmone. Mano pašaukimas – literatūra, niekur negalėjau nuo to pabėgti. Tad vėliau įstojau į VU Kauno fakultete vykdomas lietuvių filologijos ir reklamos studijas ir šio sprendimo niekada nesigailėjau. Tu negali pabėgti nuo to, kas esi, nes nuo bėgimo gali nukentėti ir aplinkiniai, ir pats.
Kaip studijos prisidėjo prie amato pasirinkimo?
Labai ženkliai. Dirbu dėstytoja ir rašau tekstus – tiek komercinius, tiek grožinius. Be to, esu literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė. Todėl visos studijų metu įgytos žinios, ypač literatūrinės, formavo mano pačios literatūrinę savivoką. Manau, kad studijos tapo pagrindu, į kurį remiasi mano tolimesnė karjera.
Buvo metas, kai ėmiau galvoti, kad norėčiau išbandyti save kaip dėstytoją. Ir taip susiklostė, kad mane pakvietė gimtasis fakultetas. Filologijos studijos man praverčia ir rašant. Kuriant poeziją iškyla įvairios aliuzijos, simboliai, įvaizdžiai, nagrinėti literatūros studijose. Galiausiai, universitetas buvo ta terpė, kur sutikau puikių dėstytojų, dėl kurių norėjosi stiebtis aukštyn.
Ar studijos VU įkvėpė kurti?
Tikrai taip, įkvėpė. Literatūros paskaitos tiesiogiai įkvėpė kūrybai. Pamenu tą akimirką. Ruošdamiesi paskaitoms turėjome perskaityti Albert'o Camus „Svetimą“. Diskutuojant apie kūrinį su dėstytoju man atsivėrė akys – supratau universalią literatūros kalbą ir galėjau visiškai susitapatinti su šiuo tekstu. Šiuos atradimus panaudoju ir savo pačios skaitomose paskaitose, ir kūryboje. Kartais atrodo, kad galiu net apčiuopti ore sklandančias idėjas.
Koks buvo pirmas Jūsų darbas po studijų ar studijų metu?
Studijų metu turėjau keletą darbų. Vienas buvo šiek tiek susijęs su reklama. Prekybos centre teko pristatinėti visokius produktus, pavyzdžiui, rengti šokoladinių batonėlių degustaciją ir pan. Atrodo, kas čia tokio. Tačiau net ir tokiame darbe man pravertė studijos. Kadangi buvau įgijusi retorikos pagrindus, man buvo lengviau pristatyti prekes.
Vėliau, jau rašant tekstus jaunimo žurnalui, taip pat teko pasitelkti studijų metu įgytas žinias. Po studijų susilaukiau vaikiuko. Kai jis paaugo, ėmiau intensyviau rašyti. Iš to gimė mano pirmoji poezijos knyga, įkvėpta ir studijų, ir savianalizės, atsiradusios susilaukus sūnaus.
Kai sūnus dar paaugo, pradėjau rašyti recenzijas. Su laiku įsibėgėjau, atsirado komerciniai tekstai, kultūrinės apžvalgos. Niekada taip nebuvo, kad sąmoningai siekčiau karjeros. Viskas tiesiog po truputį dėliojosi tokia linkme tol, kol atsidūriau ten, kur esu.
Kokie didžiausi sunkumai ir, priešingai, malonūs momentai įsiminė karjeros pradžioje?
Tiek sunkių, tiek malonių momentų tikrai buvo. Tačiau jie ėjo kartu. Pamenu, išleidusi dvi poezijos knygas ir džiaugiausi, ir nerimavau, kaip dabar išlaikysiu aukštai sau išsikeltą kartelę. Vis dėlto susidūrus su sunkumais mane gelbėja banali frazė: dalykai pasidaro darymo būdu. Tik atlikusi darbą galiu galvoti, kaip jį viešinti, kaip dalintis. Kai reikia parašyti gerą tekstą, tiesiog būtina sėsti ir rašyti. Vien tik galvojant, o nieko nedarant gali ir nepavykti.
Ką laikytumėte savo ryškiausiu darbu?
Man svarbūs visi darbai. Bet jei reiktų iš širdies atsakyti, tikriausiai man brangiausia – poezijos knyga. Ta meno kalba, ta išraiška... Taip svajojau rašyti, ir kažkas pavyko. Su niekuo nesulyginamas jausmas.
Kokie Jūsų darbo aspektai Jus labiausiai žavi?
Mane labiausiai žavi kūrybiškumo elementas. Per paskaitas, nors joms ir pasiruošiu, galiu spontaniškai pasakoti ir tai, ko neužsirašiau. Pavyzdžiui, ką nors susijusio su šiandienos aktualijomis. Toks spontaniškos kūrybos momentas man labai svarbus. Jis atrodo kaip tuščias kompiuterio laukelis ar baltas popieriaus lapas, o kuo jį užpildysi, priklauso tik nuo tavęs.
Kokių profesinių ambicijų turite artimai ateičiai? Ar galite pasidalinti kokia nors savo darbo srities svajone?
Turiu tokį nebaigtą darbą – daktaro disertaciją. Esu ją parašius, bet reikia dar labai daug tobulinti. Norėčiau parašyti gerą disertaciją – tokia mano pagrindinė ambicija akademinėje srityje.
Kūrybinėje veikloje taip pat turėtų atsirasti pokyčių. Abi ankstesnės mano poezijos knygos turėjo išpažintinių elementų. Bet dabar norėčiau pasakoti kitų istorijas. Be to, brandinu mintį išleisti eseistikos knygą. Disertacija, naujos poezijos idėjos, esė knyga – sočiai ambicijų ir svajonių.
Kokios asmeninės savybės ir kompetencijos labiausiai pravertė karjeroje?
Keli iš tokių dalykų – atkaklumas ir kantrybė. Juk ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Norint pasiekti savo, prireiks atkaklumo. Kartais taip būna: tas tekstas nepraeina, tas eilėraštis nepraeina. Ką daryti? Įsiklausyti į pastabas, bet ir nepamesti savęs. Atkaklumas mano kelyje labai pasiteisino. Būna gyvenime epizodų, kai apima neviltis. Tačiau turiu savyje atkaklumo geną – nusiviliu, paliūdžiu, bet vis tiek kuriu toliau.
Ar turite žmonių, kurie Jus žavi, kurie įkvėpė Jus kūrybai?
Tikrai yra tokių žmonių. Pavyzdžiui, Marius Burokas. Žinoma, jų yra ir daugiau, žaviuosi savo bičiuliais. Džiaugiuosi, kad jie yra mano aplinkoje, kelyje.
Koks jausmas apima prisiminus Alma Mater?
Šiluma. Mano fakulteto dėstytojai, visuomet palaikantys ir motyvuojantys. Tai – namų jausmas, kur visada gera sugrįžti, kad ir kiek daug juose praleista dienų.
Ką patartumėte moksleiviui renkantis studijas ir pradedant savo karjerą?
Patarčiau kuo geriau pažinti save. Profesija gali būti „prestižinė“, tačiau jeigu nebus pašaukimo, kankinsi tiek save, tiek kitus. Nieko tokio ką nors studijuojant pajusti, kad tai – ne tavo dalykas. Žinoma, paieškos neturėtų tęstis iki gyvenimo galo. Todėl patarčiau išdrįsti rasti savo vietą. Žmogui tai labai svarbu.