Šiemet vasario vidurys ypač turtingas švenčių: 13 d. – Užgavėnės, 14 d. – Valentino diena, 16 d. – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena ir ta proga – ilgasis savaitgalis. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė Auksuolė Šuliokienė ir mokslininkė etnologė dr. Aušra Kairaitytė-Užupė sutaria, kad ugdyti visuomenę, ypač jaunąją kartą, galima tik savo pavyzdžiu, tad dalijasi rekomendacijomis, kaip švęsti su bendruomene puoselėjant senolių tradicijas ir atrasti aukso viduriuką tarp komercijos ir nuoširdumo.
Pirmas žingsnis pavasario link
„Gali atrodyti, kad Užgavėnės yra savo prasmę ir svarbą praradusi šventė, tačiau ji gali būti aktuali ir šiuolaikiniam žmogui“, – sako etnologė dr. A. Kairaitytė-Užupė. Šventė, minima likus septynioms savaitėms iki Velykų, žymi žiemos pabaigą. Data kasmet keičiasi, tačiau dėl visuomenės patogumo ją įprasta perkelti iš antradienio į savaitgalį. Etnologės teigimu, Užgavėnės – būdas prisidėti puoselėjant kultūrinį paveldą ir tautinę tapatybę. Be to, Užgavėnės yra puiki bendruomeninė šventė, galinti padėti kurti ir stiprinti tarpusavio ryšius. „Ir šiandien vietos folkloro ansamblių, kultūros centrų ar etninės kultūros entuziastai organizuoja Užgavėnių vaikštynes. Tai puiki proga pademonstruoti savo kūrybiškumą gaminant Užgavėnių kaukes, persirengėlių kostiumus, išmokti liaudies žaidimų ir papročių – ypač vaikams“, – sako dr. A. Kairaitytė-Užupė. Persirengę jaunuoliai per Užgavėnes dainuodavo, važinėdavo arkliais, supdavosi ir, žinoma, šokdavo. „Vėliau, gavėnios laikotarpiu, šokti ir dainuoti buvo nevalia, tad jaunuoliai rinkdavosi į vakarėlius, kuriuose buvo žaidžiami žaidimai“, – aiškina mokslininkė, pabrėždama būtinybę deramai pasilinksminti per Užgavėnes.
„Dar viena tradicija, kurią puoselėti svarbu ir šiandien, yra miltiniai blynai – populiariausias Užgavėnių valgis, gaminamas kone kiekvienuose namuose“, – primena mokslininkė. Sakydavo, kad per Užgavėnes reikia daug ir riebiai valgyti – 7, 9 ar net 12 kartų, kad būtų lengviau laukti šv. Velykų gavėnios laikotarpiu. Tradiciniai šventės kulinariniai atributai – šiupinys, verdamas iš mėsos ir žirnių, pupelių, bulvių, kruopų, miltų. Vėliau šiupinį pamažu pakeitė blynai, kiti sotūs patiekalai. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet būdavo gaminami valgiai, taisomi drabužiai, o popiet jau prasidėdavo ir pati šventė, linksmybės. Tikėta, kad Užgavėnių dieną negalima dirbti. Liaudis sakydavo, kad jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, „visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų“.
Šventė, kurioje būtina linksmintis pačiam
„Užgavėnės gyvavo, gyvuoja ir dar ilgai gyvuos, nes neša žmonėms gerą ir pozityvią emociją“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė A. Šuliokienė. „Mūsų kolektyvui ši šventė – viena laukiamiausių. Dauguma ansamblio jaunuolių šią šventę nuo mažens su šeima švęsdavo savo bendruomenėse, persirengdavo įvairiais personažais, todėl jau įsišaknijusi tradicija, kurią jie patys noriai kuria ir tęsia, perduoda savo vaikams. Darydami įvairiausias personažų kaukes, ypač gyvūnų, jie gali parodyti savo išradingumą. Tai šventė, kurioje daug triukšmo, juoko, dainų ir šokių, maisto ir bendravimo“, – pasakoja ji. Pasak ansamblio vadovės, Užgavėnės – aktyvi šventė, kurioje nėra linksmintojų – visi patys aktyviai įsitraukia, o jaunuoliams ir vaikams tai ypač puiki galimybė „paleisti“ savo energiją, vaidinti, bendrauti, dūkti, linksmintis ir, žinoma, sočiai pavalgyti.
Ieškantiems tikros autentikos A. Šuliokienė rekomenduoja apsilankyti šventėje Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse, kur gyvai atkuriamos tradicinės žmogaus pastangos pagreitinti žiemos išėjimą ir pavasario atėjimą. Suvažiuoja kolektyvai iš visos Lietuvos ir galima pamatyti išties įspūdingų kaukių, pajusti šventės didybę. Itin įspūdinga ir linksma būna „Uosintos“ ansamblio vyrų – Lašininio ir Kanapinio – kova. Būtent šio ansamblio Kanapinis Rumšiškėse ne kartą buvo apdovanotas kaip gražiausias, linksmiausias, stipriausiais ir įdomiausias personažas.
Panašumas su Helovinu tik paviršutiniškas
„Šiuo metu paplitęs Užgavėnių kaukėmis persirengusių vaikų vaikščiojimas po namus prašant saldumynų ar pinigų yra, ko gero, vienintelė gyva išlikusi tradicinė Užgavėnių šventės forma, kuri galėtų būti sėkmingai tęsiama supažindinant jaunąją kartą su išskirtinėmis lietuvių kultūrai būdingomis šventėmis ir jų papročiais“, – sako etnologė. Vaikštynės persirengus kaukėmis prašant skanumynų gan panašios į keltiškojo Helovino tradicijas, tačiau dr. A. Kairaitytė-Užupė įsitikinusi, kad tai visiškai skirtingos šventės, kurių kilmė ir papročiai iš esmės skiriasi, tad nereikėtų jų tapatinti. Nors galima pastebėti ir panašumų. „Nepaisant to, Užgavėnės yra lietuviška šventė, žyminti pavasario laukimą, o Helovinas – šventė, turinti keltiškas šaknis, susijusi su mirusiųjų atminimu, ypač išpopuliarėjusi Amerikoje, o dabar ir Lietuvoje“, – sako ji ir priduria, kad panašiais būdais gali būti siekiama visai skirtingų dalykų, puoselėjamos skirtingos idėjos, paliečiamos kitokios vertybinės temos.
Svetimų tradicijų prisijaukinimas – išlaisvėjimo siekis
Dar vienas iš stereotipinių laukiamo pavasario pranašų – įsimylėjimas. Vis daugiau šalies gyventojų, ypač jaunoji karta, stengiasi nekasdieniškai paminėti Įsimylėjėlių dieną – Vasario 14-ąją. „Lietuvoje šv. Valentino diena išpopuliarėjo XX a. pabaigoje. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ji tapo viena populiariausių švenčių, kai minima meilė ir draugystė“, – sako etnologė, įžvelgdama ryšį su laisvės ir europietiškumo siekiu. Pasak jos, šios šventės ištakos nėra visai aiškios. Manoma, kad šv. Valentino diena yra pritaikyta romėniška Luperkalijų šventė, kuri buvo švenčiama vasario viduryje deivės Junonos garbei, o šventės metu jaunuoliai burtų keliu rinkdavosi nuotakas. Šventė neturi aiškios, nusistovėjusios struktūros ir tradicijų. Viskas sukasi apie šventės simboliu tapusias širdeles: dovanojamos dovanos, keičiamasi meilės laiškais, atvirukais, puošiamasi širdelėmis. Šiandien šv. Valentino diena smarkiai komercializuojama, tad netrūksta pasiūlymų, rekomenduojančių įvairius šventės paminėjimo būdus.
„Vasario 14 d. šventė su aktyviu verslo palaikymu labai greitai įsiliejo į mūsų gyvenimą ir mes, „pasigavę“ šią naują bangą, pradėjome nebevertinti ir pamažu užmiršti savo vertybes, etnokultūrines tradicijas ir šaknis. Taip supanašėję su likusiu pasauliu tapsime jiems neįdomūs ir neypatingi, – sako Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė A. Šuliokienė. – Ir dėl metų laiko, ir dėl situacijos pasaulyje mums visiems taip trūksta šilumos ir meilės, kad meilės dieną turėtume švęsti kasdien – sakydami vienas kitam malonius, gražius, padrąsinančius žodžius ir apdovanodami vieni kitus šypsenomis, kurios atgaivintų ir sušildytų sušalusias, liūdnas ir vienišas širdis.“ Ansamblio vadovė neabejoja, kad jei deivė Milda atneštų meilę, visi lietuviai būtų laimingesni, nes išties reikia tiek nedaug.
Kaip alternatyva Valentino dienai siūloma gegužės 13-ąją minima Mildos diena, tačiau, pasak etnologės, tai nėra sena, tradicinė lietuvių kultūros šventė. Manoma, kad šiandien ji populiarinama lietuvių mitologijos entuziastų, ieškančių naujų būdų ir formų įprasminti aktualius gyvenimo poreikius, užpildyti lietuvių mitologijos spragas. „Galbūt tokių švenčių atsiradimą lemia noras įprasminti pasaulį lygiuojantis į kitų tautų mitologijas. O Mildos kaip lietuvių meilės deivės autentiškumas yra gana abejotinas“, – teigia dr. A. Kairaitytė-Užupė. Ji nepasitiki ir miesto legenda apie Kaune buvusias deivės Mildos šventyklas. „Tradicinėje kultūroje meilės išraiškų galime aptikti tiek kalendorinių švenčių cikle, tiek šeimos papročiuose. Pavyzdžiui, per Kūčias buvo atliekama nemažai vedybinių burtų, kuriais buvo spėjama, ar tais metais pavyks susirasti porą, ištekėti. Bet atvirai išreikštiems meilės jausmams rodyti buvo mažoka vietos“, – sako etnologė.
Lietuviška meilės šventė – žydint sodams
Kauno fakulteto folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė A. Šuliokienė primena, kad Mildos šventė sietina su gegužinių tradicija, kai per patį sužydėjimą vykdavo jaunuolių meilės vakarai – pasilinksminimai, susitikimai, susipažinimai, šokiai. „Mes labai nutolome nuo gamtos, kuri žmogų visko išmokydavo nuo gilios senovės. Mūsų protėviai ieškojo harmonijos su gamta, derinosi prie jos ritmo. Argi neturėtume įsiklausyti, suvokti ir atkurti per šimtmečius gyvavusias tradicijas ir šventes ir švęsti Meilės šventę šiltą gegužės 13-osios dieną, o ne šaltą vasario mėnesį? – pritaria gaivinamai tradicijai A. Šuliokienė. – Lietuviai serenadų neturi, tačiau meilės dainoms yra priskiriami romansai (vėlyvasis folkloras). Jaunuoliams romansai nelabai patinka, bet juos labai smagiai dainuoja vyresni.“ Folklorinio ansamblio vadovė sako pastebėjusi, kad jaunuoliai smagiai dainuoja vos kelis romansus – „Rožė ta, kurią man dovanojai“, „Ilgesio daina“ ir „Tyliai leidžias pavargusi saulė“, o šiuo metu Lietuvoje labai populiari Mažosios Lietuvos krašto daina „Eisva mudu abudu“, kurią jaunuoliai suvokia ir dainuoja kaip meilės dainą. „Mūsų ansambliečiams pritinka ir patinka jaunuolių ir meilės dainos, todėl ansamblio 45-mečiui jau ruošiame „Sužadėtuvių“ programą, kuri yra apie meilę ir senąsias vestuvių tradicijas. Skambės gerai žinomos dainos „Saulala raudona, vakarėlis vėlus“, „Aušta aušrelė, jau diena“, „O jau mano mielas anksti rytą kėlė“, – pasakoja A. Šuliokienė ir tikina, kad jaunuoliams labai patinka tradicinių šokių vakaronės, nes lietuvių tradiciniai šokiai – labai smagūs ir lengvai išmokstami, todėl nesudėtinga visiems dalyvaujantiems vakaronėse prisijungti ir šokti kartu. Dažnai skamba „Grečenikė“, „Keturinė“, „Žemaitukas“, „Pjoviau šieną“, „Gransveras“, „Malūnėlis“, „Ant kalno karklai“, „Pliauškutis“, „Anės polka“, „Suktinis“, bet „Uosintos“ ansamblio nariams labiau patinka sudėtingesni kadriliniai šokiai – „Kiemienų kadrilius“, „Našlinis Jonkelis“, „Šilalės galiopas“ ir kt. Lietuvių tradiciniuose šokiuose su meilės jausmu asocijuojasi valsas.
Tautinė savimonė – genetinio kodo elementas
Meilės Tėvynei išraiškų niekada netrūko, tačiau su lietuviams būdingu santūrumu iki šiol šventę valstybines šventes šalies gyventojai nuo 2012 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ gerokai praplėtė akiratį ir buvo paskatinti rasti įvairesnių būdų įprasminti šią dieną. Nors švietimo įstaigose vykdomas patriotinis ugdymas, folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė A. Šuliokienė sako, kad vien to neužtenka. „Niekas taip nesuburia žmonių kaip dainavimas kartu – tai nesuvokiama energija, kuri atgaivina tautiškumo ir bendrystės jausmą, suvienija visus. Istorija rodo – nepriklausomybę išsikovojome daina ir sukūrėme išskirtinį reiškinį – Dainuojančią revoliuciją, kuri alsuoja begaline vienybe“, – sako ansamblio vadovė. Jai norėtųsi, kad Vasario 16-ąją jaunuoliai švęstų su liaudies dainomis ir šokiais, kad vyktų daug viešų miesto renginių, ekskursijų ir koncertų su žymiais folkloro atlikėjais, tradicijų puoselėtojais. „Tai turi būti šventė, kurioje kiekvienas sau rastų įdomią veiklą“, – įsitikinusi ji. Folkloro ansamblio vadovė džiaugiasi, kad pastaruoju metu visoje Lietuvoje tarp jaunuolių populiarėja naktišokiai. Tai šokiai, kuriuose jaunuoliai per naktį šoka tradicinius šokius ir dainuoja dainas nevartodami jokio alkoholio.
Svetimtaučiai ir emigrantai įsitraukia ir reaguoja entuziastingiau
„Begalinis pasididžiavimas savo kultūra sukyla matant užsieniečių reakciją į mūsų šokius, dainas, ypač – į sutartines. Jie nuščiuvę klausosi niekur negirdėto ir unikalaus sutartinių skambesio, po koncerto dažnai klausinėja apie šias unikalias giesmes ir mūsų kultūrą. Užsieniečių pagarba mūsų kultūrai taip smarkiai pakeičia ansambliečius, kad jie grįžta pakelta galva, didžiuodamiesi ir labai vertindami savo tradicijas, kultūrą ir tautinį kostiumą“, – pasakoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto folklorinio ansamblio „Uosinta“ vadovė A. Šuliokienė. Pasak jos, lietuviškų tradicijų unikalumas ir nepaprastas susidomėjimas jomis ypač jaučiamas koncertuojant užsienyje arba užsienio svečiams viešint Lietuvoje.
Tarptautiniuose festivaliuose, kuriuose dalyvauja daug įvairių šalių ansamblių, labai matyti kultūrų skirtumai ir dalyvių pagarba savo šalies kultūrai. „Ypač didelį susižavėjimą ir nuostabą sukelia vyrų šokis su lazdomis „Taukačikas“. Nors mes laikome save šiauriečiais, mūsų tradiciniai šokiai, palyginti su kitų tautų šokiais, yra greiti, todėl atliekant ilgą koncertinę programą reikia daug energijos, ištvermės ir gero fizinio pasiruošimo“, – sako A. Šuliokienė. Jos patirtis rodo, kad užsieniečiai atviresni už lietuvius ir koncerto metu plojimais ir susižavėjimo šūksniais reaguoja į įdomesnius šokius, tradicinių šokių vakaronėse noriai mokosi ir daug aktyviau nei lietuviai įsitraukia į šokių sūkurį. Vis dėlto jiems mūsų šokiai yra pernelyg greiti ir temperamentingi, reikalaujantys daug energijos, todėl vakaronės pabaigoje jie dažnai jau neturi jėgų, o lietuviai, kaip teigia ansamblio vadovė, daug ištvermingesni, nepavargsta iki pat vakaronės pabaigos.