„Stasys Museum“ muziejui vadovaujanti Vilniaus universiteto (VU ) Kauno fakulteto absolventė Vaida Andrijauskaitė pastebi, kad lietuviški muziejai sparčiai modernėja ir neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų. Pasak jos, svarbiausia yra kokybė, o nemokamas įėjimas nėra didžiausia lankytojų motyvacija. Po atidarymo panevėžiečiai visą vasarą galėjo muziejuje lankytis nemokamai, tačiau siekdami remti naująjį muziejų dalis vis tiek pirkdavo bilietą, padėjo eksponatų paieškoje, o ruošiantis atidarymui ir nuolatiniams renginiams į savanorystės programą „Mūsų Museum“ užsirašė per 100 įvairaus amžiaus ir profesijų savanorių.

V. Andrijauskaitę labiausiai džiugina, kad muziejuje apsilankyti nevengia ir mėgėjai, smalsiai tyrinėjantys naujus kultūros objektus. Panevėžiečiai sugrįžta ne kartą, atsiveda draugų ir giminių. Muziejaus duomenimis, jame lankosi ypač daug jaunų žmonių, atvykstančių įvairių kūrybinių disciplinų studentų, nemažai moksleivių, beveik pusė lankytojų – šiuolaikinio meno mylėtojai iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio šalių.

„Įgytos patirtys ne tik sustiprino mano pakankamai radikalią asmenybę, suformavo požiūrį ir poreikį būti aktyvia demokratinės visuomenės dalyve, bet ir išaugino įsitikinimą, kad kultūra ir menas gali būti galingi pokyčių katalizatoriai“, – sako V. Andrijauskaitė įsitikinusi, kad būtent kultūros vadybos studijos VU išugdė begalinį žingeidumą, kasdien lydintį pasirinktame karjeros kelyje.

Tarptautinės patirtys iš esmės pakeitė požiūrį

Po studijų VU Vaida Velse pradėjo dirbti su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis. Ten moteris suprato, kaip kultūra ir menas gali sumažinti atskirtį, kūryba – grąžinti žmones iš paribio į aktyvią visuomenę, o laisvė ir kūrybos ekspresija – stiprinti bendruomenę. Kardife pažinta meno įvairovė ir laisvė net radikaliai ekspresijai, alternatyviai muzikai ir ištekliškumas (red. past.: gebėjimas rasti išteklių) įkvėpė ją iš naujo įvertinti savo kultūrines šaknis. Londono daugiakultūriškumas ir įvairovė parodė, kaip svarbu kurti įtraukiančią, saugią ir prieinamą aplinką visiems – čia moteris patyrė gydomąją, taikomąją, jungiamąją, buriamąją meno galią. Oksfordo universitetas, kur teko dirbti tarptautinėje edukacijos grupėje įmonėje, sužavėjęs intelektualia atmosfera ir bendruomenės dvasia, įkvėpė siekti nuolatinio tobulėjimo, geriausio rezultato. Daugiau nei ketverius metus karališkame Velso teatro ir muzikos koledže V. Andrijauskaitė įvardija kaip fantastišką patirtį ir pasakoja iš aktorių išmokusi mėgautis kūrybiniu procesu. O Dubajuje pažinta tuštybė ir akla besaikybė padėjo suprasti, kad mieliausia būtų dirbti su kultūra būtent viešajame sektoriuje.

„Tyrinėjau kultūrines scenas įvairiuose pasaulio miestuose, kol supratau, kad priėjimas prie meno gali – ir turi būti – labai skirtingas“, – sako V. Andrijauskaitė, prisipažindama, kad labiausiai paveikė patirtys Didžiojoje Britanijoje, o į gimtąjį Panevėžį grįžo jau supratusi, kad modernus menas gali ir turi būti pasiekiamas ne tik sostinėje.

Pasak pašnekovės, žmogus, kurį traukia profesinė meno pusė, turi prilygti aštuonkojui: turėti storą odą, bet būti minkštas viduje, gebėti įsitinklinti ir burti komandą bendram tikslui. Dar reikalingas platus, labai platus matymas, gebėjimas prisitaikyti, skaitmeninis ir finansinis raštingumas. Ji įsitikinusi, kad siekiant ugdyti platesnį kultūrinį supratimą ir būti pokyčio lyderiu būtinas trapdisciplininis, pavyzdžiui, meno vadybos išsilavinimas. V. Andrijauskaitė neabejoja, kad gebėjimas analizuoti kultūrines tendencijas, šių išliekamąją vertę, stebėti auditorijos įsitraukimą ir kurti strateginius planus yra įgūdžiai, kuriuos ji išlavino dar studijuodama VU.

Stiprus lyderis nuolat mokosi

„Stasys Museum“ vadovė įsitikinusi, kad esminis įgūdis šiuolaikiniam lyderiui, o ypač kultūros srityje, yra gebėjimas patogiai jaustis nepatogioje situacijoje, pasiryžimas prisiimti riziką.

„Tai reiškia, kad sugebu išlikti ramia ir susikaupusia net ir sudėtingiausiose situacijose, kai reikia greitai priimti sprendimus, kurie nepopuliarūs, bet būtini, norint užtikrinti socialinį teisingumą ir lygybę. Ši kompetencija leidžia man suburti žmones – menininkus, kuratorius, edukatorius ir švietėjus, kurti bendras patirtis ir bendrumeniškumo jausmą, net jei tai reiškia išėjimą iš komforto zonos“, – sako V. Andrijauskaitė.

Kaip vadovė ir komandos narė ji labiausiai vertina atvirumą, laisvę veikti, žingeidumą, tikslo turėjimą, norą padaryti neįmanoma, siekį tobulėti ir augti. Tai vertybės, kurias „Stasys Museum“ komanda suformavo sau ir ateities kolegoms.

„Manau, kad tikslingas išsilavinimas, praktinė patirtis ir nuolatinis mokymasis yra būtini siekiant tiek asmeninių tikslų, tiek įgyvendinant muziejaus misiją. Kultūros vadybos žinios ir patirtis dirbant su įvairiomis bendruomenėmis leidžia spręsti iššūkius holistiškai. Supratimas apie auditorijos poreikius, efektyvių komunikacijos strategijų kūrimas ir bendradarbiavimo skatinimas yra tai, ką darau kasdien, kad užtikrinčiau, jog muziejus išlieka visiems svetinga patirčių erdve“, – sako V. Andrijauskaitė.

Metų kultūros reiškinys

Darbą „Stasys Museum“ V. Andrijauskaitė vadina tikru svajonės išsipildymu, nes, pasak jos, tai unikali galimybė auginti kultūros įstaigos veiklą ir prasmingai susieti ją su bendruomene. Šiame karjeros etape ją intriguoja komandos subūrimo iššūkiai, galimybės kurti įtraukias parodas ir stebėti muziejaus tapimą gyvybingu meno ir dialogo centru. Jos vadovaujama komanda nuosekliai siekia, kad muziejus taptų menininkus ir bendruomenę telkiančiu reiškiniu. Ko gero, būtent dėl šios priežasties nesulaukęs nė metų „Stasys Museum“ buvo įvertintas LRT Metų apdovanojimuose ir tapo Metų kultūros reiškiniu.

„Džiaugiuosi, kad muziejus padeda permąstyti nusistovėjusius meno kanonus ir atverti duris provokuojančioms meno formoms bei idėjoms“, – dalijasi V. Andrijauskaitė ir prisipažįsta nesitikėjusi taip greitai pelnyti vietą Lietuvos ir pasaulio meno žemėlapyje.

Pasak pašnekovės, „Stasys Museum“ komandą labiausiai įkvepia bendras tikslas – atskleisti Panevėžio kultūros potencialą pasauliui. Ją pačią labai motyvuoja iniciatyvos iš komandos narių, ypač – noras ir užsidegimas mokytis gestų kalbos, kad muziejus taptų įtraukus ir prieinamas visiems. Vienas muziejaus prioritetų – dirbti su mokyklomis bei mokiniais, turinčiais specialiųjų poreikių ar įvairių neurolingvistinių sutrikimų.

Dėl savo miesto, jo žmonių ir ateities

„Esame visiškai atsidavę šiam miestui, jo gyventojams ir jo ateičiai, nes tai yra mūsų miestas. Vadovaujamės principu: „Padaryti neįmanoma – padarysiu!“, o tai mus veda pirmyn“, – entuziastingai pasakoja V. Andrijauskaitė ir džiaugiasi, kad „Stasys Museum“ ir savalaikis kitų iniciatyvų atsiradimas nuspalvino Panevėžio miesto identitetą ryškiau, o būtent miesto bendruomenė yra jų varomoji jėga – verslai, pramonė, savanoriai, švietimo ir kitos įstaigos – visi, kurie tiki Panevėžio ateitimi ir nori prisidėti prie kultūrinio augimo.

„Man labai svarbu tiesioginis bendravimas su muziejaus lankytojais ir renginių dalyviais. Mėgstu pakalbinti „Bolt“ vairuotojus, nes jie kaip miesto veidrodis – atspindi bendrą pajautimą ir plačiosios visuomenės nuomonę apie daugybę dalykų“, – prasitaria V. Andrijauskaitė ir pasakoja, kad rinkos pulsą seka kasdien perversdama užsienio meno ir kultūros lauką analizuojančią spaudą, mėgsta įvairias meno aukcionų tinklalaides.

„Ryšį su bendruomene kuria kokybiškos patirtys, originalus meno turinys, empatiškas ir šiltas priėmimas. Mums svarbu, kad kiekvienas lankytojas jaustųsi jaukiai ir patogiai, kad galėtų atsipalaiduoti ir pasinerti į meno pasaulį. Stengiamės sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų susitikti, bendrauti, dalytis idėjomis ir įkvėpti vieni kitus. Mums labai svarbu, kad muziejus būtų ne tik vieta, kur galima pamatyti meną, bet ir vieta, kur galima patirti bendrumo jausmą, kur galima pasijusti dalimi kažko didesnio“, – aiškina V. Andrijauskaitė.