Prieš 25-erius metus Vilniaus universiteto Kauno fakultete baigęs Verslo Informacijos sistemų magistrantūros studijas Ramūnas Pilvelis plačiajai visuomenei geriau žinomas ne dėl sėkmingos karjeros vadybos srityje, bet kaip Lietuvos vynuogininkų asociacijos prezidentas. Ypatingai romantizuotos srities ambasadorius ir entuziastas įsitikinęs, kad hobį paversti organizuota ir europiniu lygiu reikšminga veikla paskatino ne tik dėmesys nacionalinei perspektyvai, bet ir stiprūs vadybos įgūdžiai, suteikę drąsos veltis į biurokratijos pinkles dėl kilnios ambicijos.

Dar universitete jis buvo vienas iš 20 Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Kauno fakultete (VU SA KnF) pirmininkų, o po studijų savo profesinį gyvenimą sėkmingai plėtojo verslo sektoriuje. Tačiau tikroji aistra atsiskleidė kitur.

„Universitetas atveria perspektyvas laisvai mąstyti ir plačiau pažvelgti į gyvenimo kelio pasirinkimus, bet veiksmo mygtukas lieka tavo rankose. Linkiu šiandieniam žmogui vis dažniau spausti šį mygtuką – ryžtis, veikti, pabandyti, bet nepamiršti gyvenimo balanso“, – viltingai sako Ramūnas Pilvelis paklaustas, ką šiandien pasakytų žmogui, kuris ieško savo pašaukimo.

Pasak jo, vynuogininkystė – tai ne tik hobis ar veikla, tai ilgalaikis procesas, kurio rezultatai bus matomi ateityje. Šiandien dirbama tam, kad lietuviška vyndarystė ne tik klestėtų, bet ir būtų vertinama. R. Pilvelis įsitikinęs, kad tai kultūrinė investicija į mūsų ateitį, kurią kas nors prisimins po 50 metų ar daugiau.

Nuo noro savo vyno link vynuogyno

Vynuoges R. Pilvelis pradėjo auginti 2009-aisiais, vedinas nuoširdaus noro išbandyti vyndarystės amatą. Greitai suprato, kad tam, jog produktas būtų geras, svarbiausia yra kokybiška žaliava. Todėl ėmėsi vynuogių auginimo rimtai, o laikui bėgant tai tapo ne tik hobiu, bet ir visuomenine veikla.

„Vynmedžių auginimas taip įtraukė, kad visos atostogos tapo susijusios su vynuogynais, kelionės persikėlė į tuos kraštus, kur galima semtis patirties, o įprasta dienotvarkė susipynė su sezoniniais darbais“, – sako jis.

Vyras realizavo save ne tik savo asmeninėje veikloje, bet ir telkdamas bendruomenę: aktyviai lankė Lietuvos vynuogynus, rengė reportažus ir interviu, kėlė vynuogininkystės prestižą viešumoje.

„Žmonės, kurie augina vynuoges, yra labai nuoširdūs, žemiški, atviri. Bendraujame jau 15 metų, ir per šį laiką supratau, kad nors duodu daug, gaunu dar daugiau – teigiamą emociją ir gyvenimo džiaugsmą“, – sako R. Pilvelis, paklaustas, kas jį labiausiai įkvepia.

Toks požiūris padeda palaikyti balansą šeimoje, pagrindiniame darbe, sporte ir hobyje, tapusiame gyvenimo misija. Nors save R. Pilvelis visada vertina kritiškai ir galvoja, kad galėtų padaryti daugiau, jo indėlis į vynuogininkystę – reikšmingas ir tvarus.

Kuriama vyno kultūra Lietuvoje

Bene reikšmingiausia Lietuvos vynuogininkų asociacijos veiklos dalis – edukacija. Vynuogių augintojai, vyndariai bei vynuogių ir vyno mėgėjai aktyviai dalyvauja renginiuose Lietuvoje ir užsienyje siekdami turtinti savo žinių bagažą, o taip pat ir nešdami žinią apie tai, kad Lietuvoje formuojasi stipri nauja tradicija, jau perduodama iš kartos į kartą.

„Kol kas dar ieškome lietuviškos vynuogininkystės identiteto, neskubame lygiuotis ar lygintis su senąsias tradicijas puoselėjančiomis šalimis. Net neverta bandyti to daryti, daug svarbiau atrasti savitą skonį ir savo stilių“, – mano R. Pilvelis stebėdamas, kaip per pastaruosius 10 metų keitėsi kraštovaizdis: nuo pavienių Lietuvoje, Latvijoje išvestų vynmedžių priemiesčio sodų sklypuose iki pirmųjų hektaro dydžio plotų, užsodintų tauriosiomis vynuogėmis.

Keičiantis klimatui ir išvedant naujų vynuogių veislių, vis daugiau žmonių imasi vynuogių auginimo. Ypač reikšmingos šiam procesui yra PIWI vynuogių veislės – tai vynmedžių hibridai, pasižymintys atsparumu grybinėms ligoms, trumpesniu vegetacijos laikotarpiu bei mažesniu poreikiu cheminės apsaugos priemonėms.

Penkeri metai vynuogyne kaip mėnesio projektas versle

2021 m. gruodžio mėnesį, po dvejus metus trukusių procedūrų, bendradarbiavimo su Lietuvos someljė asociacija, mokslo darbuotojais ir LR žemės ūkio ministerija, Lietuva buvo įtraukta į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013 tarp šalių, kuriose vynuogės gali būti auginamos pramoniniu būdu.

„Kartu su bendraminčiais kuriame vynuogininkystės ir vyndarystės kultūros pagrindus, kuriuos, tikiuosi, matys mūsų proanūkių karta. Tai ne sprintas, o maratonas – jei versle mėnuo yra daug, tai vynuogininkystėje penkeri metai atitinka penkių mėnesių projektą. Todėl viena svarbiausių savybių – kantrus, nuoseklus darbas ir tęstinumas be greitų rezultatų“, – sako jis drąsiai lygindamas progreso spartą skirtingose veiklose.

Lietuvos vynuogininkų asociacija, kuriai R. Pilvelis vadovauja, ne tik telkia bendruomenę, bet ir sistemingai sprendžia praktinius klausimus: inicijuoja vynuogynų registrą, siekia vietinės selekcijos veislių sertifikavimo, paramos paketų ir regioninio statuso.

2024 metais buvo paleistas www.vynuogininkai.lt registras, leidžiantis visiems vynuoges auginantiems asmenims registruotis, nurodyti ar jie organizuoja degustacijas, prekiauja sodinukais, teikia apgyvendinimo ar maitinimo paslaugas. Pagal 2025 m. balandžio duomenis, seniausias registruotas vynuogynas – nuo 2002 m., 2010 m. – 6 vynuogynai, 2020 m. – 42, o 2024 m. jau 72 registruoti vynuogynai. R. Pilvelis tiki, kad realus skaičius yra dvigubai didesnis, nes dar ne visi yra prisijungę prie registro. Todėl asociacija skatina visus augintojus registruotis ir tokiu būdu stiprinti bendruomenę bei matomumą.

Bendruomenė, kuri įkvepia

Vynuogininkų bendruomenė yra išsibarsčiusi visoje Lietuvoje – nuo pajūrio iki rytinių pakraščių, nuo šiltnamių kiemuose iki kelių hektarų vynuogynų atvirose kalvose. Vis dažniau formuojasi vietiniai traukos centrai, kurie tampa mažaisiais vynuogininkystės židiniais. Juose ne tik auginamos vynuogės, bet ir organizuojami edukaciniai renginiai, degustacijos, bendraujama su lankytojais, puoselėjamas ryšys su vietos bendruomene.

„Šiais metais „Vyno žurnale“, kurį leidžia Lietuvos someljė asociacija, pristačiau pirmąją galimų vynuogynų regionų viziją Lietuvoje. Tikiu, kad tokie regioniniai centrai taps vietomis, kurios padės suburti dar daugiau entuziastų – tiek pradedančiųjų, tiek smalsuolių, kurie ieško išskirtinės patirties ir naujo požiūrio į žemės ūkį bei gastronomiją“, – sako R. Pilvelis.

Ši iniciatyva nėra tik apie žemę ar vynuogių kekes – tai apie bendruomeniškumą, dalijimąsi žiniomis, kūrybą ir ilgalaikę viziją, kad lietuviška vyndarystės kultūra įgautų savitą, autentišką veidą – nebūtų vien sostinės ar didmiesčių judėjimas, bet išsišakojusi, gyva sistema, kur kiekvienas regionas įneštų savo indėlį.