Rugsėjo 23 d., minima Tarptautinė gestų kalbos diena. Ši data kasmet primena apie gestų kalbos svarbą, kurčiųjų bendruomenės teises ir kultūrinį savitumą. Vilniaus universiteto Kauno fakultetui ši diena taip pat yra reikšminga: čia vykdomos Audiovizualinio vertimo studijų programos, kuriose daug dėmesio skiriama turinio prieinamumo klausimams. Be to, dėstomas kursas Kurčiųjų bendruomenė ir kultūra, suteikiantis studentams lietuvių gestų kalbos pagrindus ir galimybę artimiau pažinti kurčiųjų kultūrą.
Ypač džiugu, kad studentai rodo iniciatyvą ir savarankiškai gilina lietuvių gestų kalbos (LGK) žinias papildomuose kursuose. Tarptautinės gestų kalbos dienos proga kalbiname tris pirmo Audiovizualinio vertimo magistro kurso studentes, kurios dar bakalauro studijų metu mokėsi LGK ir sutiko pasidalinti savo patirtimi: kaip atrado LGK, kokią naudą ji teikia girdintiesiems ir kaip sekėsi mokytis.
Samanta Tamaliūnaitė pasakoja apie LGK sužinojusi paskaitų metu, kai buvo kalbama apie filmų prieinamumą ir augantį poreikį kūrėjams atsižvelgti į įvairialypę auditoriją, kurioje yra kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų. Tai pasirodė kaip naujas, iki tol negirdėtas konceptas vertėjo darbe. Kiek vėliau sužinojo, kad LGK galima mokytis pasirinkus vieną iš fakultete siūlomų BUS (Kurčiųjų bendruomenė ir kultūra), o pabaigus kursą tęsti LGK vertimo centre (kol kas iki A 1.2 lygio).
Smiltė Butkutė prisipažįsta, kad norą mokytis LGK jautė dar mokykloje. Prieš stodama į Audiovizualinio vertimo bakalauro studijas, ji rimtai svarstė galimybę rinktis LGK vertimo programą. Domėdamasi kurčiųjų bendruomenės renginiais, ji pastebėjo skelbimą apie LGK mokymosi galimybę Lietuvių gestų kalbos vertimo centre ir nedvejodama užsiregistravo.
Milgė Skudžinskaitė pasakoja, kad dar mokykloje ją žavėjo vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbas, ypač dainų vertimais gestų kalbomis. Universitete susidomėjimas LGK dar labiau išaugo, kai paskaitose buvo pradėta kalbėti apie turinio prieinamumą ir subtitrus kurtiesiems bei neprigirdintiesiems (SKN).
Magistrantės pabrėžia, kad LGK mokėjimas teikia įvairiapusės naudos girdintiesiems. Smiltė pasakoja, kad kalba pravertė dirbant klientų aptarnavimo srityje bei rengiant SKN, nes suteikė galimybę tiesiogiai bendrauti su kurčiųjų bendruomene ir geriau suprasti jų poreikius. „Kaip ir su bet kokia pasaulio kalba, naudinga gebėti susikalbėti su įvairiais žmonėmis, plėsti suvokimą apie jų kultūrą ir lavinti kalbos įgūdžius“, – teigia studentė. Miglė jai pritaria: „Mokėti kalbą – visada privalumas. Šiuo atveju itin smagu bendrauti su iki tol nepažinta bendruomene ir taip „išgirsti“ apie jų nutylėtas emocijas, patirtis“. Studentės džiaugiasi, kad LGK mokėjimas joms tapo pranašumu ir kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, bendraujant tarpusavyje triukšmingoje aplinkoje ar per atstumą.
Pašnekovės sutaria, kad LGK mokytis nelengva – reikia daug kartotis ir praktikuotis, tačiau įdėtos pastangos atsiperka. „Pradžia yra tikrai nelengva, bet su laiku tampa lengviau. Svarbiausia – nepasiduoti, visi pradedame nuo nulio ir visi mokomės iš savo klaidų“, – pabrėžia Samanta. Smiltė pataria besimokantiesiems LGK nebijoti klaidų: „Linkiu nenuleisti rankų, nepergalvoti kiekvieno sprendimo, nesijaudinti, jei netyčia parodysit gestą šiek tiek ne taip ir daug praktikuotis – su laiku pajusite, kad nebėra taip sudėtinga ir susikalbėti išeina gana natūraliai“. Miglė priduria, kad mokymosi procesas pats savaime yra smagus ir įdomus: „Svarbiausia – norėti mokytis ir nebijoti klausti, jei kažkas neaišku“.
Studenčių patirtys rodo, kad jaunoji vertėjų karta ne tik domisi kalbų įvairove, bet ir sąmoningai renkasi prisidėti prie labiau įtraukios visuomenės kūrimo. Juk LGK mokėjimas yra ne tik profesinis privalumas audiovizualinio vertimo specialistui, bet ir socialinės atsakomybės išraiška. Jis padeda mažinti visuomenės atskirtį, kurti tvaresnį dialogą su kurčiųjų bendruomene ir skatinti atvirumą įvairovei.