Boso diena – neoficiali šventė, skirta pagerbti vadovus, padėkoti už jų darbą, parodyti pagarbą ar tiesiog palaikyti draugišką atmosferą darbe. Nors ši diena Lietuvoje įsitvirtino tik po Nepriklausomybės atkūrimo, ji pastebimai populiarėja. VU KnF dėstytojas dr. Antanas Ūsas, sako, kad aklas madingo reiškinio perėmimas nieko gero nežada ir kviečia amerikietiškos dvasios šventei atrasti lietuvišką veidą.

Atsakingosios lyderystės kursą Kauno fakultete dėstantis mokslininkas siūlo atkreipti dėmesį ir į Boso dienos kilmę: ją 1958 m. JAV Prekybos rūmuose įregistravo Patricija Bays Haroski iš Ilinojaus valstijos, tuo metu dirbusi savo tėvo įmonėje sekretore. Jo gimimo dienos – spalio 16-osios – proga ji nusprendė surengti šventę. Pasakojama, kad tradicija prigijo, todėl daugelyje šalių darbuotojai tą dieną sveikina savo vadovus gėlėmis, saldumynais, simbolinėmis dovanomis ar net linksmomis meninėmis programomis.

VU KnF dėstytojas A. Ūsas siūlo vadovus imtis iniciatyvos ir keisti prigijusią Boso dienos tradiciją savo naudai – vertinti ją ne kaip asmeninio pagerbimo ar profesinės padėties įtvirtinimo momentą, o kaip simbolinę progą stiprinti organizacinę kultūrą, bendrystę ir tarpusavio ryšius.

„Šiuolaikiniam lyderiui turėtų būti svarbiausia ne pabrėžti savo statusą, o skatinti bendruomeniškumą ir dėkingumą. Todėl ši diena turėtų būti interpretuojama kaip refleksijos ir abipusės pagarbos metas – galimybė padėkoti komandai už bendrus pasiekimus, kartu aptarti vertybes bei ateities kryptis“, – įsitikinęs dr. A. Ūsas.

Jis taip pat siūlo šią progą paversti autentiška, neformalia ir visą kolektyvą įtraukiančia patirtimi, nepamirštant tvarumo: bendri pietūs ar užkandžiai komandai įprastu metu, padėkos, susitikimas gyvai ar virtualiai, kūrybiškumo skatinimo veiklos ar bendros iniciatyvos už darbovietės ribų. Pasak A. Ūso, geriausias Boso dienos minėjimas – paprastas ir prasmingas, skatinantis abipusę pagarbą ir bendrumo jausmą, o ne išryškinantis hierarchinę distanciją.

„Šiuolaikinio vadovo vaidmuo įmonėje iš esmės pasikeitė. Nuo tradicinio hierarchinio modelio pereinama prie lyderystės, grįstos pasitikėjimu, įgalinimu ir vertybėmis. Dabartinėje organizacinėje kultūroje vadovas vis dažniau matomas ne kaip žmogus, turintis kontroliuoti ir nurodinėti, o kaip vizijos kūrėjas, komandos įkvėpėjas ir kultūros formuotojas“, – aiškina dr. A. Ūsas, pabrėždamas individualaus ryšio svarbą ir nuoseklios vadovo filosofijos reikšmę.

Pasak jo, pagrindinė šiuolaikinio vadovo užduotis yra ne vien tiesioginis darbo procesų valdymas, bet ir palankios aplinkos kūrimas, kurioje darbuotojai galėtų patys realizuoti savo potencialą. Vadovas veikia kaip tarpininkas tarp organizacijos strateginių tikslų ir individualių darbuotojų poreikių bei gebėjimų. Šiame kontekste emocinis intelektas tampa viena svarbiausių šiuolaikinio vadovo kompetencijų – gebėjimas suprasti ir tiek savo, tiek kitų emocijas leidžia kurti pasitikėjimu grįstus santykius, skatinti bendradarbiavimą ir užtikrinti tvarią organizacijos kultūrą.

„Šiuolaikinė lyderystė grindžiama lankstumu, gebėjimu mokytis ir priimti aplinkos nestabilumą kaip nuolatinę veiklos sąlygą. Tikimasi, kad vadovas bus lyderis, mentorius ir pokyčių katalizatorius, gebantis derinti strateginį mąstymą su žmogiškuoju jautrumu. Svarbiausia – suvokti, kad vadovo sėkmė vis mažiau priklauso nuo valdžios ar kontrolės mechanizmų ir vis labiau – nuo gebėjimo kurti prasmę, pasitikėjimą bei bendros atsakomybės jausmą organizacijoje“, – sako dėstytojas.