Spalio 16–17 d. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) Meno vadybos magistro programos komiteto pirmininkė doc. dr. Audronė Rimkutė dalyvavo tarptautinio kultūros politikos tinklo „Compendium of Cultural Policies & Trends“ narių suvažiavime Liuksemburge ir su Liuksemburgo kultūros ministerija ir Nacionaline biblioteka organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „¡Watch it! – Freedom of Artistic Expression. Cultural Policies for Democracy“. Pirmojoje konferencijos dalyje, skirtoje meninės saviraiškos laisvės ir jos situacijos Europos šalyse analizei, mokslininkė skaitė pranešimą „Defending Artistic Decisions: What Arguments Work?“, kuriame pristatė kokybine atvejų analize paremtą kūrybos laisvės situacijos Lietuvoje apžvalgą.
„Šiuo metu, kai demokratinės vertybės susiduria su politiniais, socialiniais ir kultūriniais iššūkiais, organizatoriai kvietė permąstyti kultūros politikos vaidmenį saugant ir puoselėjant kūrybos laisvę. Ypač svarbūs tapo teisinės apsaugos, visuomenės nuostatų ir menininkų bei kultūros lauko veikėjų atsparumo klausimai“, – pasakoja A. Rimkutė.
Ji pabrėžė, kad kūrybos laisvė nėra tapati saviraiškos laisvei. UNESCO kūrybos laisvę apibrėžia kaip teisę „įsivaizduoti, kurti ir platinti įvairias kultūrines raiškas be valstybinės cenzūros, politinės įtakos ar nevyriausybinių veikėjų spaudimo“. Ši teisė apima visų piliečių galimybę turėti prieigą prie kultūrinių kūrinių ir laikoma būtina visuomenės gerovės sąlyga. Kūrybos laisvė saugo ne tik saviraiškos rezultatą – meninį kūrinį ar tekstą, bet ir patį kūrybos procesą, jo sąlygas bei dalyvavimą kultūriniame gyvenime. Jos teisinis pagrindas yra Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnis, įtvirtinantis saviraiškos laisvę, ir JT Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 15 straipsnis, reglamentuojantis kultūrines teises.
„Savo pranešime analizavau viešas diskusijas, kylančias dėl prieštaringai vertinamų meno kūrinių, tokių atvejų Lietuvoje vystymąsi ir baigtį. Pavyzdžių turime ne vieną, naujausias – M. Saukos skulptūra Zarasuose „Liudytoja“, nukentėjusi nuo dviejų vandalizmo aktų. Mano išvada – nors Lietuvoje teisiškai saugoma saviraiškos laisvė, kūrėjai vis tiek patiria nuostolių: teisinius kaštus, procesų vilkinimą, auditorijos mažėjimą ir reputacinę žalą. Tai rodo, kad meninės kūrybos laisvė nėra iki galo užtikrinama“, – teigia mokslininkė. – „Filosofiniu požiūriu, saviraiškos laisvė daugiausia siejama su „neigiama laisve“ (angl. freedom from) – laisve nuo nepagrįstų apribojimų skelbti idėjas. Vis dėlto ji reikalauja ir pozityvių garantijų, pavyzdžiui, apsaugos nuo smurto dėl išsakytų pažiūrų. Kūrybos laisvė, savo ruožtu, apima tiek „laisvę nuo“ kišimosi, tiek pozityvią „laisvę daryti“ (angl. freedom to) – t. y. realias galimybes kurti, repetuoti, eksponuoti, platinti ir judėti nediskriminacinėmis sąlygomis. Šio supratimo kaip tik ir trūksta Lietuvoje“.
Dėmesio vertos Slovakijos pamokos
Pirmoje šios konferencijos dalyje pasisakė pranešėjai iš Vokietijos, JAV ir Slovakijos. A. Rimkutė teigia, kad ją ypatingai sukrėtė buvusio Slovakijos Kultūros Tarybos vadovo Roberto Spotako pranešimas, kuriame jis atskleidė, kaip greitai Slovakijos kultūros sektorius prarado autonomiją ir kūrybos laisvę, ir kaip Slovakijos situacija po 2023 m. rinkimų buvo panaši į Lietuvos situaciją dabar.
„Po 2023 m. rinkimų Slovakijos vyriausybę sudarė koalicija iš trijų politinių partijų: Kryptis – Slovakų socialinė demokratija (SMER-SSD), Balsas – socialinė demokratija (HLAS) ir Slovakų nacionalinė partija (SNS). Premjero Roberto Fico vadovaujama koalicinė vyriausybė ėmėsi sparčių veiksmų kontroliuoti meninę kūrybą ir performuoti kultūros institucijas taip, kad jos atitiktų nacionalistinę ir konservatyvią ideologiją. Esminė Fico administracijos politinės strategijos dalis buvo valdžios Kultūros ministerijoje perdavimas radikaliausiai dešiniajai koalicijos partijai – SNS. Vadovaujant Martinai Šimkovičovai, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų žiniasklaidos veikėjai, neturinčiai kultūros valdymo patirties, ministerija iš kultūros ir meninės įvairovės rėmėjos virto nacionalistinės ideologijos įtvirtinimo instrumentu. Veiksmai, kurių ėmėsi naujoji ministrė, yra simptomiški ir gali būti aliarmo signalais visoms kitoms šalims, saugančioms kultūros ir kūrybos laisvę, ypač Lietuvai, todėl juos verta detaliau aptarti“, – pasakoja mokslininkė.
Pasak mokslininkės, pirma buvo perimtos kultūros finansavimo institucijos (Audiovizualinis fondas (AVF) ir Slovakijos meno taryba (FPU)), pakeičiant jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Teisės aktų pakeitimais buvo padidintas ministro skiriamų asmenų skaičius vykdomosiose ir priežiūros pareigose, sudarant galimybes daryti politinę įtaką finansavimo sprendimams. Naujoji finansavimo sprendimų tvarka suteikia vyriausybei veto teisę ekspertų komitetų rekomendacijoms, leidžia blokuoti projektus, neatitinkančius valdančiosios partijos ideologijos. Antra, teisės aktų pakeitimais buvo panaikintos skaidrumo priemonės kultūros institucijų vadovų atrankos ir atleidimo procesuose: buvo atsisakyta muziejų bei galerijų valstybės tarnautojų viešo prisistatymo ir jų apsaugos nuo nesąžiningo atleidimo. Tapo įmanoma vadovus atleisti be priežasties, taip didinant politinę kontrolę valstybės muziejuose ir galerijose. Trečia, atliktas masinis ministerijos darbuotojų „valymas“. Beveik 50 proc. ministerijos darbuotojų buvo atleisti, staiga ir be paaiškinimų, panaikinti analitiniai ir politikos formavimo padaliniai, tokie kaip Kultūros politikos institutas (IKP). Taip buvo eliminuotas įrodymais grįstas sprendimų priėmimas. Ketvirta, buvo pakeisti septynių pagrindinių nacionalinių institucijų vadovai, įskaitant Slovakijos nacionalinį teatrą, Slovakijos nacionalinę galeriją ir Slovakijos nacionalinį muziejų. Visi šie veiksmai kartu sudaro sąlygas cenzūrai ir ideologinei kontrolei, skatina stagnaciją ir konformizmą meno ir kultūros sektoriuje, o per tai silpnina demokratiją šalyje, nes kultūra – tai visų pirma visuomenės savirefleksija ir kritinis mąstymas.
Savo pranešimą Robertas Spotakas baigė įžvalgomis, ką daryti, norint išvengti situacijos, kuri stebima Slovakijos kultūros sektoriuje. Audronė Rimkutė išskyrė rekomendacijas, kurios aktualios ir Lietuvai: „Visų pirma reikia kurti skėtines kultūros žmonių organizacijas, kurios skatintų žmones iškart stoti ginti institucijų ir principų, tampančių radikaliųjų partijų taikiniu. Antra, reikia kaip įmanoma labiau didinti kultūros autonomiją ir savivaldą, įtvirtinti ją įstatymais. Trečia, kurti kuo daugiau ekspertinių institucijų, kultūros valdyme remtis jų rekomendacijomis. Ketvirta, kurti ir plėsti privataus kultūros finansavimo sistemą, skatinančią rėmimą ir mecenavimą. Penkta, sukurti kultūros finansavimo regionuose šaltinius. Šešta – dirbti su skirtingomis auditorijomis, įtraukti į kultūros plėtrą kuo daugiau žmonių.“
Gerosios praktikos skatina keisti kultūros politikos paradigmą
Antra konferencijos dalis „Supporting Freedom of Artistic Expression Before it Needs to be Defended“ buvo skirta aptarti gerosioms praktikoms ginant meninės kūrybos laisvę. Jos gali tapti pavyzdžiais kitoms šalims, taip pat ir Lietuvai. Šiuo metu pažangiausią Europoje Ispanijos kultūros teisių planą pristatė Barselonos universiteto profesorė Anna Villarroya. Planas įspūdingas savo užmojais ir apimtimi. Jo esmė – pakeisti kultūros politikos paradigmą ir nuo „prieinamumo“ ar „pramogų“ logikos pereiti prie kultūros kaip pamatinės žmogaus teisės sampratos.
„Plane kultūra pripažįstama pamatine teise ir bendruoju gėriu, susietu su gerove, demokratija ir socialiniu teisingumu, siūlomas paradigmos pokytis, pabrėžiant aktyvų kultūros vaidmenį socialinei kaitai bei teisingesnės ir labiau dalyvaujamos demokratijos stiprinimui“, – pasakojo Audronė Rimkutė. Ji taip pat paminėjo, kad iš viso plane numatytos 146 priemonės, kurios bus įgyvendintos 2025–2030 m. laikotarpiu, o plano įgyvendinimui skirta 79 mln. Eur.
Kaip ypač aktualų ginant meninės kūrybos laisvę Audronė Rimkutė paminėjo mokslininko iš Prancūzijos Jean-Cédric Delvainquière pranešimą. Jis pristatė Prancūzijos Kultūros ministerijos Kūrybos laisvės planą ir Teisinį bei praktinį kūrybos laisvės gidą.
„Planą sudaro trys dalys: kūrybos laisvės stebėsena ir reagavimas – tam paskirtas specialus pareigūnas ir referentai kiekviename Kultūros ministerijos regioninių kultūros reikalų direktorate, taip pat informavimas ir pagalba menininkams bei kultūros profesionalams ir visų suinteresuotų šalių įtraukimas į tarpinstitucinį dialogą. Viena iš antrosios plano dalies priemonių yra Kūrybos laisvės gidas – 128 psl. dokumentas, aiškinantis kūrybos laisvės principus ir pagrindus bei pateikiantis 22 praktinių patarimų blokus su jurisprudencijos atranka ir kontaktais“, – pasakojo mokslininkė. Ji pažymėjo, kad toks gidas labai naudingas įvairiais kūrybos laisvės pažeidimų atvejais – jis pataria kaip elgtis menininkams ir meno organizacijoms susidūrus su renginių blokavimu ir trikdymu, kūrinių gadinimu, šmeižtu, kibernetiniu persekiojimu.
„Turėti tokį leidinį ir apskritai kūrybos laisvės gynimo planą būtina ir Lietuvai“, – teigia mokslininkė.