Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – tradicinės lietuvių šventės, vis dažniau konkuruojančios su spalvingu ir triukšmingu keltiškuoju Helovinu. Ieškant būdų, kaip jaunimui pristatyti savą etnokultūrą, prieš 24 metus gimė „Sielų upė“. Tapo įprasta, kad lapkričio 1-osios vakarą nuo Laisvės alėjos fontano iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčios nušvinta kelias, pažymėtas šimtais mažų žiburių. Jaukioje iniciatyvoje dalyvauti kauniečius ir miesto svečius Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) studentų atstovybė kviečia ir šiemet.

„Didžiausia motyvacija – kai žinai, jog savanoriai dar nepradėjo uždeginėti žvakučių, o pusė „upės“ jau dega. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tai yra svarbu. O tada jau norisi padaryti dar geriau kitais metais. Jau seniai tai ne šiaip sau studentiška akcija, o renginys, svarbus miesto bendruomenei“, – dalijasi prisiminimais buvęs VU SA KnF prezidentas Tadas Žirgulis.

Jis pasakoja, kad renginys augo natūraliai, tam padėjo ir Kauno savivaldybės geranoriškumas, ir žiniasklaidos dėmesys. Tai solidus ir garsus renginys, turintis gilią prasmę.

„Iš vienos pusės mes, kaip studentų atstovai, dėjome didžiules pastangas rodydami, kad studentams rūpi ne tik vakarėliai ir linksmybės, bet ir vertybės, tradicijos, pagarba protėviams. Jautėme didžiulį visuomenės palaikymą ir susidomėjimą. Neplėsti „Sielų upės“ iniciatyvos buvo tiesiog neįmanoma. O kadangi buvome drąsūs, taip ir padarėme“, – pasakoja jis.

Iš fakulteto kiemelių į kauniečių širdis

2002 m. tuometinio Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Kultūros vadybos studijų programos studentės Agnės Januškevičiūtės iniciatyva fakulteto teritorijoje buvo sukurta žvakių upė, skirta paminėti Visų šventųjų dieną. Bėgant metams šiltai sutikta idėja iš fakulteto kiemelių persikėlė į Kauno gatves – tekėjo Rotušės aikštėje, Vilniaus gatvėje ir Laisvės alėjoje. Kasmet renginiui pritraukiant vis daugiau miestiečių, 2008 m. Atstovybės prezidentui Algirdui Kvikliui Kauno meras įteikė „Gerumo kristalą“ už reikšmingus neatlygintinus darbus Kauno bendruomenės labui.

Kaip prieš 17-ąją „Sielų upę“ pasakojo jo sumanytoja A. Januškevičiūtė, renginio idėja gimė greitai ir netikėtai. O dabar apie jį kasmet primena draugai Kaune, vis atsiųsdami puikių nuotraukų.

„Tuo metu turėjau nuostabias etnokultūros paskaitas su Veronika Povilioniene. Daug diskutavome apie lietuviškas tradicijas ir į mūsų kultūrą atėjusias šventes. Studentų atstovybė tuo metu ieškojo minčių naujam projektui. „Sielų upė“ tapo alternatyva Helovinui“, – prisimena idėjos autorė.

Tuomet Vilniaus universiteto Kauno fakultete ji studijavo kultūros vadybą ir, nors yra vilnietė, davė pradžią Kauno miesto kultūros dalimi tapusiam renginiui.

Tradiciją puoselėja jaunoji karta

Renginio reikšmę rodo ir tai, kad net 2020 m., nestabilios pandeminės situacijos metu, „Sielų upės“ tradicija tęsėsi VU SA KnF socialinių tinklų paskyrose – virtualiais prisiminimo, vilties ir dėkingumo žiburėliais.

„Studentų atstovybei tai daugiau nei renginys – tai įsipareigojimas bent vieną rudens vakarą pripildyti šviesos: ne tik žvakių ar lempučių, bet ir žmonių širdžių šviesos. Sukurdami progą sustoti, prisiminti, padėkoti ir pasidalinti šviesa su tais, kurie šalia, siekiame, kad tą vakarą Kaunas spindėtų meile, atminimu ir bendryste. Tas gyvas atminimo kelias, jungiantis žmones, istorijas ir jausmus, jungia ir mus su tais, kurie šią akciją išaugino“, – sako VU SA KnF pirmininkė Evelina Martinkutė.

Pasak jos, muzika taip pat tapo neatsiejama ir laukiama renginio dalimi – ji pripildo vakarą Laisvės alėjoje ramybės, vilties ir šviesos, leisdama kiekvienam klausytojui trumpam sustoti ir pasinerti į savo prisiminimų tylą. Kaskart kviečiami pasirodyti jauni atlikėjai, o dažnai publiką pradžiugina ir VU KnF talentai.

Renginyje nuo 2021 m. naudojamos tvarios ir ilgaamžėmis LED žvakės, todėl renginys draugiškas gamtai.