Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto magistrantūros studijų programos Viešojo diskurso lingvistika absolventė Aura Naimavičiūtė, savo baigiamajam darbui pasirinkusi jautrią atsisveikinimo komunikacijos socialiniuose tinkluose temą, turėjo ypatingą galimybę stebėti ir įvertinti ribų tarp privatumo ir viešumo netvarumą, paslankumą ar net visišką ištrynimą. Kitas dar labiau stebinęs jaunąją tyrėją dalykas, – kreipimųsi į išėjusius Anapilin gausa. Įspūdis toks, tarsi skaitytum vainikų užrašus.
„Panašu, kad socialinės medijos keičia viešumo sampratą, nes jos vis dažniau pasirenkamos ne tik informacijai skleisti, bet ir išgyvenimams reikšti ne tik dėl galimos sklaidos, bet ir savotiško dvasinio palengvėjimo: nuo romantiškos meilės ar profesinės pagarbos deklaracijų iki netekties išgyvenimų“, – pastebi A. Naimavičiūtė.
Pasak jos, tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ ne tik suteikia galimybę dalytis nuotraukomis ir įrašais, bet ir provokuoja atsiskleisti, išrašyti emocijas net jautriausiomis akimirkomis. Viena iš jų – netekties patirtis. Iš mokslo pusės tai rodo privatumo ir viešumo ribų pokytį, persislinkimus ar net nunykimą. Įdomu tai, kad kartu kinta ir įprastas komunikacijos turinys, kalba bei stilius.
Jautrūs įrašai – reikšminga atsisveikinimo dalis
A. Naimavičiūtė pasirinko sociolingvistinę temą „Ribų paslankumas ir įveika virtualioje komunikacijoje“. Magistrantė visus 2024-uosius metus stebėjo ir kaupė „Facebook“ įrašus, kuriuose dalijamasi artimojo (šeimos nario, draugo, kolegos ar net augintinio) netekties skausmu (pavyzdžiui, „Tu palikai, lyg Angelas mums pėdsakus sniege, išmokei gyventi, mylėti, pavargus- išėjai, palikdama tamsą Mūsų širdyse“; „Per anksti isejai gerbiamasis drauge“; „Per anksti išėjai, labai per anksti, širdis plyšta, o protas negali suvokti. Ilsėkis ramybėje“). Jai buvo svarbu apčiuopti, ar yra riba, kas pasiliekama tik sau, artimiesiems, ar vis dėlto virtualybė yra taip įtraukusi, kad įrašuose „prabylama“ taip atvirai, lyg būtų kalbama, išsiguodžiama tarp pačių artimiausių. Siekdama atsisveikinimo komunikacijos socialiniuose tinkluose tyrimo visapusiškumo, Aura atliko ir nuostatų dėl tokio pobūdžio žinučių tyrimą. Ji apklausė daugiau kaip 100 jaunosios kartos (16–20 m. jaunuoliai) ir vyresniosios kartos (60 m. ir vyresni) Kauno miesto bei apylinkių atstovų.
Studentė pastebėjo, kad socialinio tinklo „Facebook“ atsisveikinimo įrašai tampa itin iliustratyviu pavyzdžiu, kai peržengiamos ribos tarp to, kas tradiciškai laikoma ar laikyta privačiu, o kas viešu dalyku. Kita vertus, jos tyrimas atskleidė, kad nuostatų lygmeniu (t. .y. kaip vertinamos tokios žinutės, kaip išsakoma pozicija, kad ne visoms emocijoms ir patirtims vieta socialiniuose tinkluose) minėtos ribos yra išlaikomos. Tai atskleidžia viešumo ir privatumo santykio paradoksą, nes, nepaisant šių ribų suvokimo (tą rodo nuostatų apklausa), atsisveikinimo įrašų socialiniuose tinkluose yra gausu.
„Socialinio tinklo „Facebook“ įrašai ir apklausos duomenys skiriasi. Nuostatų lygmeniu gana aiškiai ir kartais net kandžiai brėžiama riba. Mano kalbinti žmonės teigia, kad „publikuoti tokius dalykus nėra gerai“, sako, kad užuojautą galima išreikšti šeimai gyvai, o ne skelbti socialiniuose tinkluose. Buvo net manančių, kad žmogus įmantriomis su poetiniais intarpais žinutėmis apie netektį „sotina“ savo kūrybines jėgas, taip sumenkindamas kito žmogaus mirtį“, – aiškina A. Naimavičiūtė.
Jos atlikta virtualios komunikacijos analizė atskleidė, kad kalbinės, vaizdinės priemonės ir kreipimosi būdai, pasirenkami viešai reiškiant netektį, rodo ne tik emocinį ryšį su mirusiuoju, bet ir asmeninių išgyvenimų perkėlimą į viešąją erdvę. Įdomu, kad jos tirtuose įrašuose yra tiesiogiai kreipiamasi į mirusį asmenį (pavyzdžiui, „Karolina, išėjai per anksti!“, „Taip netikėtai ir staiga išėjai, tėti“ ), tad kyla klausimas ne tik dėl ribos tarp to, kas privatu ir vieša, nusitrynimo, bet ir dėl pasaulėžiūros, požiūrio į mirtį apskritai.
Turime stebėti, galime stebėtis, bet privalome tirti
Kaip aiškina baigiamo darbo vadovė VU Kauno fakulteto magistrantūros studijų programos Viešojo diskurso lingvistika dėstytoja prof. dr. Daiva Aliūkaitė, atsisveikinimo komunikacijos tyrimui studentus skatina jau ne vienerius metus. Ji, kaip sociolingvistė, į tokius tekstus socialiniuose tinkluose pirmiausia atkreipė dėmesį kaip į patogius duomenis akomodacijos teorijos ar vadinamojo auditorijos dizaino modelio aiškinimo iliustracijoms. Tačiau kartu su vadovaujamais studentais vis labiau įsikimba į šią tematiką, nes medžiaga yra labai talpi atsakymų ne tik apie sociolingvistams rūpimus dalykus, pavyzdžiui, kad ir apie kodų kaitos reiškinį (šalia „Ilsėkis ramybėje“ tokiose žinutėse randame ir „May your soul rest in piece!!“), bet ir apskritai apie visai visuomenei aktualius dalykus. Stebėdami ir tirdami tokią komunikaciją galime rasti atsakymų apie kintančias vertybes, santykius, krikščioniškojo pasaulėvaizdžio atspindžius, pasaulėžiūrą apskritai. Būtent atsisveikinimo komunikacijos žinutės profesorę galutinai „įtikino“ dėl kai kurių visuomenės narių antrojo gyvenimo virtualybėje. Ji pamini, kad dar vienos vadovautos Lietuvių filologijos ir reklamos studijų programos studentės Neilos Juronytės bakalauro darbo, kuris taip pat gvildeno atsisveikinimo komunikacijos socialiniuose tinkluose temą, priede, kuriame pateikiama pirminė tyrimo medžiaga – atsisveikino žinutės, yra iliustratyvus pavyzdys: „Labai kviečiu nukeliauti į bet kurio savo mylimo žmogaus profilį, pas sekamus žinomus žmones, ar į komentarų skiltį po straipsniais, ir parašyti ką nors gražaus ir teigiamo. Tegul kiekvienas gražus komentaras būna simbolinė gimtadienio torto žvakutė“. Šią „žvakutę“, priduria profesorė, „Facebook“ bendruomenės nariai kviečiami „uždegti“ žinutėje apie mirusiojo metines. Tai, reziumuoja profesorė, labai aiškiai atskleidžia, kaip pasikeitė mūsų visuomenė. Tapome tais, kurių viena koja yra realybėje, o kita – virtualybėje. Įdomu ir tirtina, kuri koja laiko kūno svorį, kitaip, – įdomu, kas mes esame, kur tikresni.