(1926–2025)
Nors tau ir du, ir tris gyvenimus pridurtų,
vis tiek ateis diena – turėsi žengti kitur…
Šie beveik prieš tūkstantį metų ištarti Rytų poeto žodžiai šiandien skamba ne kaip perspėjimas, o kaip ramus priminimas: kiekviena kelionė turi pradžią ir pabaigą, o jos vertę nusako ne dienų skaičius, bet paliktas šviesos pėdsakas.
Prieš pat didžiąsias metų šventes, nesulaukusi savo šimtojo gimtadienio – pritrūko vos 35 dienų, – Amžinybėn išėjo Janina Rumšienė. Moteris, kurios buvimas beveik dvidešimt metų tyliai laikė ir telkė Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bendruomenę.
Vilniaus universiteto Kauno bendramokslinis fakultetas buvo įsteigtas 1964 metais. Darbą pradėjo du etatiniai darbuotojai – dekanas, fizikos ir matematikos mokslų kandidatas (šiandien sakytume – daktaras) Jonas Vaitkevičius ir techninė darbuotoja, vyresnioji laborantė Janina Rumšienė. Viskas buvo kuriama nuo nulio: reikėjo komplektuoti studentų grupes, telkti dėstytojų kolektyvą, organizuoti studijų procesą svetimos aukštosios mokyklos patalpose. Darbų buvo gausybė, o didžioji jų dalis teko Janinai.
Fakultetas pamažu augo ir stiprėjo. 1966 metais, praėjus vos dvejiems metams nuo įsteigimo, čia jau dirbo 12 etatinių dėstytojų (trūkstami dėstytojai atvykdavo iš Vilniaus), 1968 metais – 38, o 1979 metais – net 70 etatinių ir 40 valandinių dėstytojų. Janina fakultete dirbo iki 1984 metų, paskutiniuosius trejus metus – jau vyresniąja dėstytoja, ir aktyviai išgyveno visus fakulteto raidos etapus.
Ji nebuvo triukšminga lyderė. Ji buvo tas žmogus, be kurio visada „kažko trūkdavo“. Be jos neįvykdavo nė vienas renginys ar kelionė, be jos nebuvo paliekama spręsti nė viena problema. Ji mokėjo kurti ir telkti, sujungti ir sutaikyti. Mokėjo išgirsti ir padėti taip, kad pagalba atrodytų savaime suprantama.
Dešimt metų dirbome kartu. Tai buvo laikas, mokantis atpažinti tikrąsias vertes: patikimumą, ramų darbštumą, gebėjimą būti šalia. Janina buvo bendradarbė, kuria galėjai pasitikėti, ir draugė, į kurią visada galėjai atsiremti.
Ernestas Hemingvėjus rašė:
Neklausk, kam skambina varpai. Jie visada skambina tau.
Šiandien jie skamba mums – ne tik dėl netekties, bet ir kaip įpareigojimas tęsti tai, kas buvo pradėta tyliai, be pretenzijų, bet su meile.
Užgeso gyvenimo žvakė – protingos, veiklios ir darbščios moters. Tačiau jos šviesa neišnyko. Ji liko šeimoje, kuriai Janina atidavė savo šilumą; dukroje, anūkėje ir proanūkiuose, kuriems ji buvo išminties ir ramybės atrama; visuose, kuriems ji dovanojo dalelę savo pasaulio – šviesaus, pagarbaus, žmogiško.
Ji mokėjo padrąsinti tada, kai žodžių nepakakdavo. Mokėjo rasti išeitį tada, kai kiti pasimesdavo. Ji jungė gerumą su atsakomybe, tylų orumą – su vidine stiprybe. Todėl jos išėjimas atrodo ne tiek netikėtas, kiek sunkiai priimamas.
Tu neliūdėk, kad jus mirtis išskyrė
ir tapo jis šios žemės dulkele…
Priglaus pavargėlius, priims didvyrius –
visi, visi mes būsim jo šalia.
(B. Brazdžionis)
Mes nesame amžini, o laikas mūsų nelaukia. Tačiau atmintis turi savo ribas. Ji gyva tol, kol prisimename, kol tariame vardą, kol tyliai dėkojame už tai, kas buvo padaryta.
„Eik link tekančios saulės; o aš jau leidžiuosi“, – sakė Markas Aurelijus.
Tekančios saulės link šiandien eina Janinos proanūkiai Steponas, Albertas ir Jonas. O Janinos nusileidimas – ramus. Be baimės. Be skubos.
Bendradarbių vardu
Stasys Girdzijauskas