Kalėdiniu laikotarpiu žiniasklaida ypač dažnai pasitelkia Jėzaus Kristaus atvaizdą – vieną ryškiausių Vakarų kultūros simbolių. Šiandieninėje vizualinėje kultūroje jis veikia kaip daugiaprasmis simbolis, peržengiantis griežtai religinį kontekstą. Šį reiškinį tyrinėja VU Kauno fakulteto docentės Aistė Vitkūnė-Bajorinienė ir Eglė Gabrėnaitė. Taikydamos socialinės semiotikos ir retorinės analizės metodus, jos nagrinėja, kaip žurnalų viršeliuose iš Jėzaus atvaizdo kuriamos sakralumo ar pasaulietiškumo reikšmės. Tyrimas atskleidžia, kad šis simbolis veikia ne tik kaip religinių vertybių ženklas, bet ir kaip priemonė patraukti dėmesį bei provokuoti diskusijas.
„Leidinio viršelis veikia kaip nerašytas susitarimas tarp kūrėjo ir auditorijos. Jis žada ne tik informaciją, bet ir tam tikrą žvilgsnio kryptį, emocinį toną, interpretacinį rėmą. Tad neatsitiktinai tokie leidiniai kaip „Time“, „Newsweek“, „National Geographic“ ar „Der Spiegel“ orientuojasi į platesnės auditorijos vertybines nuostatas, viršeliuose vaizduojant Jėzaus atvaizdus“, – pastebi A. Vitkūnė-Bajorinienė.
Pasak jos, šis efektas paremtas semiotiniu triuku: net ir nereligingas skeptikas atpažįsta vizualinį kodą – ilgus plaukus, šviesos aureolę, kryžių, drobulę. Šių simbolių poveikis veikiau intuityvus, taip giliai jie įsišakniję kultūrinėje atmintyje. Viršelis tampa savotišku masalu, o antraštiniai retoriniai klausimai – „Kas iš tiesų buvo Jėzus?“, „Kur dingo Dievas?“, „Ką atskleidžia archeologija?“ – ne tik žadina smalsumą, bet ir žada intelektinę bei emocinę patirtį, skatina atsiversti leidinį, patikrinti, suabejoti, ginčytis, o kartais – ir pergalvoti savo požiūrį į istoriją, religiją ar šiuolaikinę vartotojišką kultūrą.
Nuo prakartėlės iki interneto pirkinių krepšelio
Kai religiniai siužetai perkeliami į šiuolaikinį kontekstą, viršelis tampa vieta, kur susiduria skirtingi pasauliai. Nuo prakartėlės iki internetinio pirkinių krepšelio – šis atstumas vizualinėje kultūroje neretai sutrumpinamas iki vieno ironiško vaizdo. Įsimintinas „Der Spiegel“ pavyzdys, kuriame Marija ir Juozapas svarsto, ar galima „grąžinti“ kūdikį kaip lūkesčių neatitikusią prekę. Kalėdų stebuklas perrašomas imituojant vartotojišką logiką.
„Ar toks vaizdinys žeidžia? Paradoksalu, tačiau kuo laisviau žaidžiama Jėzaus simboliu, tuo akivaizdesnė jo galia. Ironija čia nereiškia nuvertinimo – veikiau ji atveria diskusijos erdvę. Vieniems tokie viršeliai tampa komercijos simboliu, kitiems – šventvagyste, dar kitiems – galimybe kalbėti apie istoriją, moralę, tikėjimą ir kultūrą. Tačiau bendras vardiklis išlieka: Jėzus nepraranda aktualumo net ir sekuliarizuotoje medijų aplinkoje“, – teigia E. Gabrėnaitė.
Tarp mokslo ir tikėjimo
Mokslininkės atkreipia dėmesį į pasikartojančius kompozicinius viršelių sprendimus. Stambus planas ar tiesioginis Jėzaus žvilgsnis į skaitytoją nėra atsitiktinis estetinis pasirinkimas – psichologiniu požiūriu akių kontaktas kuria artumo ir pasitikėjimo pojūtį, kviečia į tylų dialogą. Skaitytojas įtraukiamas emociškai, o viršelyje sukuriama betarpiška „čia ir dabar“ situacija.
„Viršeliuose religiniai vaizdiniai balansuoja tarp dviejų polių: religinio – Jėzus pristatomas kaip Dievo Sūnus, sakralumo ir tikėjimo centras, ir mokslinio – tai istorinė figūra, atvira tyrimams, analizei ir kritiniam vertinimui “, – atkreipia dėmesį tyrėjos.
Būtent todėl Kalėdų laikotarpio numeriuose gausu straipsnių apie archeologinius duomenis, hipotezių tikrinimą ir bandymus demistifikuoti tradicinius pasakojimus: kiek buvo išminčių, kur iš tiesų gimė Jėzus, ar jo gyvenimą galima rekonstruoti moksliškai. Mokslininkės neabejoja, kad tai rodo siekį ne paneigti tradiciją, bet ją permąstyti šiuolaikinio pažinimo kontekste.
Jėzus kaip kultūrinis simbolis
Nors religiniai simboliai komercinėje medijų erdvėje dažnai kelia prieštaringas reakcijas, tyrimo rezultatai rodo gana nuosaikią leidėjų laikyseną. Dauguma populiarių žurnalų renkasi tradicinį pasakojimą, kuriame sakralumo dimensija išlieka stipresnė nei pasaulietiškumo. Tokia strategija leidžia išvengti atvirų provokacijų ir kartu išlaikyti simbolio autoritetą bei atpažįstamumą.
Žurnalų viršeliuose dominuoja vakarietiškoje krikščioniškoje kultūroje įsitvirtinęs Jėzaus portretas – šviesiaodis, šviesiaplaukis, barzdotas vyras ramia veido išraiška. Nors šis vaizdinys, tikėtina, menkai atitinka istorinę realybę, auditorijai lengvai atpažįstamas ir emociškai artimas. Jį papildo laiko patikrinti religiniai simboliai: aureolė, kryžius, šviesos spinduliai, šviesos ir tamsos kontrastas, sustiprinantis sakralumo įspūdį.
Vaizdinė atmintis ir intertekstualumas
Autorės atkreipia dėmesį į ryškų intertekstualumo vaidmenį – populiariųjų žurnalų viršeliuose nuosekliai naudojami garsių renesanso ir baroko meno šedevrų fragmentai. Šios vizualinės citatos ne tik suteikia viršeliams estetinės vertės, bet ir veikia kaip jungtis tarp religijos ir šiuolaikinio sociokultūrinio pasakojimo.
Žurnalų viršeliai nėra vien dekoratyvūs vaizdai. Jie veikia kaip aktyvūs viešosios nuomonės formuotojai, normalizuojantys naujas ribas tarp tikėjimo ir vartojimo, tarp sakralumo ir popkultūros. Religija čia prabyla ne dogmų, o vizualinės retorikos kalba – per kadravimą, šrifto dydį, spalvų semantiką, retorinius klausimus.
Ar religija vis dar svarbi?
Daugiau nei dviejų dešimtmečių laikotarpį apimantis tyrimas patvirtina, kad Jėzaus atvaizdas ir su juo siejamos temos – pasiaukojimas, gailestingumas, kančia ir meilė – išlieka reikšmingos ir gyvos šiuolaikinėje kultūroje. Tai liudija nuolatines pastangas suderinti tradicines religines vertybes su modernaus žmogaus dvasiniais ieškojimais, pasitelkti kultūrinę atmintį kaip stabilią atramą.
Tai savotiška XXI amžiaus teologija: mažiau pamokslų, daugiau apgalvotų dizaino sprendimų. Tyrėjos pastebi, kad net provokacijos – o galbūt būtent jos – stiprina ryšį su simboliais. Kai sakralumas pažeidžiamas, jis tampa gintinu; kai simbolis kvestionuojamas, jis vėl įgauna jėgos. Todėl Jėzaus atvaizdas žurnalų viršeliuose veikia ne kaip relikto iliustracija, o kaip gyvas kultūrinis simbolis, aplink kurį telkiasi šiuolaikinės visuomenės nerimas, abejonės ir vertybinės derybos.
Mokslinį straipsnį skaitykite čia: https://www.journals.vu.lt/verbum/en/article/view/40173