„Tarp žodžių ir skaičių“ VU Kauno fakultete vis dažniau skamba kaip bandymas aprėpti tarpdiscipiliniškumą, kuriuo gyvenama. Sulaukus žiemos švenčių bendruomenę nustebino studijų programos Informacijos sistemos ir kibernetinė sauga antrakursės Rimantė Kelpšaitės mišrios technikos asambliažas. Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip darniai Kauno senamiestyje susilieja ne tik Nemunas ir Neris, bet ir verslo ir viešosios vadybos, socialinių, informatikos ir humanitarinių mokslų krypčių grupės studijų programos.
Pasak autorės, pagrindinis darbo akcentas yra veidrodis, kuriame pavaizduotas fakulteto portretas. Į jį pažvelgus galima pamatyti save kaip neatsiejamą fakulteto visumos dalį.
„Atėjus šaltajam sezonui, imame ieškoti šilumos. Man šiluma siejasi su šeima ir draugais, taip pat su bendruomenėmis, kurioms priklausau, nes ten visada jaučiuosi apsupta meilės ir šilumos“, – pasakoja R. Kelpšaitė.
Pirmą kartą fakulteto bendruomenės šilumą ji teigia pajutusi jau pirmosiomis studijų dienomis, kai pirmakursiai buvo pakviesti prisidėti prie Rugsėjo pirmosios eisenos Vilniuje pasirengimo ir atsirado galimybė atskleisti savo kūrybinius gebėjimus. Vos per kelias dienas Rimantė sukūrė plakatus, vaizduojančius fakulteto identitetą. Jie jau du kartus buvo iškilmingai nešami Kauno fakulteto studentų eisenose Vilniuje.
„Norėjau, kad atsiskleistų visas fakulteto architektūros grožis ir bendrystės jausmas. Buvo nelengva keturiais plakatais perteikti bendrą idėją, be to, juos nešusiems teko atsakinga pareiga – žygiuoti darnia rikiuote, kad vaizdas išliktų vientisas“, – prisimena studentė.
Tuos pačius pastatų motyvus ji pasitelkė ir šį kartą, apipavidalindama fakulteto fojė kabančias didingas skelbimų lentas.
„Žvelgdama į tuos senus rėmus sau pasakiau, kad jie turi kažką skelbti. Taip kilo mintis daug kartų girdėtą frazę „Tarp žodžių ir skaičių“ paversti regima forma – siekiau, kad šie žodžiai ne tik atspindėtų fakulteto tarpdiscipliniškumą, bet ir pasakotų apie mūsų bendruomenę“, – pasakoja R. Kelpšaitė.
Ji kviečia Kauno fakultetą, įsikūrusį tarp dviejų Kauno upių, pamatyti iš vienos pusės apsuptą žodžių, iš kitos – skaičių, o save šioje tarpdisciplininėje tėkmėje suvokia kaip neatsiejamą bendro veiksmo dalį.
„Kiekvienas – nesvarbu, ar studentas, dėstytojas, ar fakulteto darbuotojas – pažvelgęs turėtų atpažinti save fakulteto portrete. Norėjau, kad šis atspindys primintų, jog po vienu stogu tampame viena didele bendruomene. Svarbiausia – kad su savo džiaugsmais ir rūpesčiais niekada neliekame visiškai vieni“, – sako kūrinio autorė.