Ar pasitelkus dirbtinį intelektą įmanoma sukurti prasmingą meno kūrinį? Šį klausimą Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto mokslininkas ir dėstytojas Paulius Danielius kviečia apmąstyti parodoje „Abipus intelekto“. Pasitelkdamas DI kaip kūrybos priemonę, mokslininkas pristato pasaulius, kuriuose intelektas, civilizacijos ir pats žmogus įgyja dar nepažintus pavidalus.
Iš dialogų su mašina gimusi paroda
Paroda „Abipus intelekto“ išaugo iš nuoseklių kūrybinių eksperimentų. Dialogai su DI modeliais ir jų paskatinti apmąstymai pamažu susijungė į pasakojimą apie žmogaus, dirbtinio intelekto ir civilizacijos ateitį.
Parodą sudaro penki ciklai, kuriuose nagrinėjami galimi ateities civilizacijų scenarijai ir žmogaus santykio su dirbtiniu intelektu keliai. Pirmajame cikle „Tarnystės formos“ pristatomi aštuoni posthumanoidiniai pavidalai, įkūnijantys skirtingus dirbtinio intelekto vaidmenis – nuo pirmųjų dirbtinės sąmonės kibirkščių iki pareigos, išliekančios net tada, kai pasaulis ir jo kūrėjai jau išnykę. Kiti ciklai – „Atsisakymas“, „Perkėlimas“, „Garbinimas“ ir „Likę keliai“ – atveria žmogaus ir intelekto santykio galimybes: DI atsisakymą, sąmonės perkėlimą į kitą būvį, dirbtinio intelekto tapimą garbinimo objektu ir dar neapibrėžtus jų bendros ateities kelius.
Autoriaus vaidmuo neapsiribojo užklausų DI modeliui formulavimu. Jis kūrė parodos koncepciją ir atskirų darbų istorijas, ieškojo tinkamos vizualinės kalbos, vertino DI siūlomas interpretacijas, tobulino kompozicijas ir atrinko galutines kūrinių versijas. Kūrybos procese atsirado ir daugiau vizualiai ar konceptualiai stiprių darbų, tačiau į ekspoziciją jie nepateko, nes nederėjo su bendru parodos pasakojimu. Kai kurie jų ateityje gali tapti naujų istorijų ir kūrybinių ciklų dalimi.
„Kūrybinis procesas prasidėdavo ne nuo užklausos, o nuo idėjos – ką konkrečiu kūriniu noriu pasakyti, kokią emociją ar klausimą jis turėtų perteikti ir kaip įsilieti į bendrą parodos pasakojimą. DI pasiūlydavo įvairių vizualinių interpretacijų, tačiau reikėdavo nuspręsti, kurios iš jų artina prie sumanymo, o kurios nuo jo tolina. Kartais pakakdavo kelių bandymų, tačiau sudėtingesni darbai trukdavo ne vieną valandą ar net dieną: atsirasdavo daugybė versijų, būdavo perrašomos užklausos, analizuojami rezultatai, taisomos klaidos ir redaguojamos detalės. Kai kurie paveikslai gimė iš ilgo dialogo – nuolat grįžtant prie pirminės idėjos ir ieškant tiksliausios vizualinės išraiškos“, – kūrybiniu procesu dalijasi P. Danielius.
Pagrindiniai P. Danieliaus įrankiai idėjų vystymo etape buvo tekstinės DI platformos „ChatGPT“ ir „Claude“, o vaizdams generuoti jis pasitelkė „ChatGPT“, „Grok“ ir „Midjourney“.
Vienu didžiausių kūrybinio proceso iššūkių tapo vaizduose atsirandantis vizualinis „triukšmas“ ir siekis kuo tiksliau perteikti sumanytą idėją. Pasak autoriaus, kai kūrinyje turi atsispindėti konkreti mintis, emocinė būsena ar simbolinis ryšys su kitais darbais, vien estetiško rezultato nepakanka. Reikia nuolat redaguoti, šalinti perteklinius elementus ir grįžti prie pirminės idėjos, ypač todėl, kad ilgėjant pokalbiui DI modeliai gali nukrypti nuo temos.
Kūrinio vertę kuria ne technologija, o žmogaus sprendimai
DI įrankiais sukurti kūriniai neišvengiamai kelia klausimų apie autorystę, originalumą ir žmogaus vaidmenį kūrybos procese. Į skeptiškas nuomones autorius reaguoja ramiai. Jo teigimu, naujos technologijos meno lauke visuomet sulaukia panašių diskusijų, tačiau pati naudojama technologija dar nepasako nieko apie kūrinio meninę vertę. Svarbiau tai, kaip ji pasitelkiama kūrybos procese: vienu atveju rezultatas gali būti atsitiktinai ar vos per kelias akimirkas sugeneruotas vaizdas, kitu – ilgo mąstymo, atrankos, redagavimo ir nuoseklaus darbo rezultatas.
„Kalbėdamas apie savo parodos darbus, nenorėčiau pats vienas spręsti, kiek juose yra meno – tegul tai vertina žiūrovai. Man svarbu, kad šie kūriniai nebūtų tik gražūs paveikslėliai. Kiekvienas jų turi koncepciją, istoriją, emocinį krūvį, o dažnai ir ilgą kūrybinį procesą: nuo idėjos formulavimo iki daugybės bandymų, taisymų, atmetimų ir galutinės versijos atrankos. DI gali labai greitai sugeneruoti vaizdą, bet tai dar nereiškia, kad jis automatiškai laikytinas geru kūriniu. Meninė vertė atsiranda tada, kai žmogus žino, ko ieško, geba atpažinti, kas veikia, kas neveikia, ir suteikia rezultatui prasmę“, – teigia P. Danielius.
DI raštingumas – daugiau nei gebėjimas kurti užklausas
P. Danieliaus teigimu, gebėjimą dirbti su DI priemonėmis reikia ugdyti kaip ir bet kurį kitą įgūdį. „Kalba leidžia pasidalyti savo vaizduote. Kalba nėra tik komunikacijos priemonė – tai mąstymo infrastruktūra. Kuo turtingesnė mūsų kalba, kuo aiškiau gebame įvardyti problemą ar išsakyti savo intenciją, tuo tiksliau suformuluosime užduotį dirbtiniam intelektui. DI amžiuje gauti atsakymą tampa vis lengviau. Daug sunkiau yra žinoti, ko klausti, kaip klausti ir kaip suprasti, ar gautas atsakymas iš tikrųjų vertingas“, – įsitikinęs dėstytojas.
Kadangi šiuolaikiniai generatyvinio DI modeliai valdomi kalba, gebėjimas tiksliai formuluoti mintis ir suprasti teksto struktūrą, argumentaciją bei kontekstą tampa svarbiu pranašumu. Didieji kalbos modeliai atpažįsta ne tik pavienes komandas, bet ir minties struktūrą, argumentavimo būdą, potekstes bei toną. Siekiant geresnio rezultato, P. Danielius taip pat pataria neapsiriboti viena platforma: vieno modelio sugeneruotą rezultatą galima pateikti kitam, paprašyti jį kritiškai įvertinti, nustatyti silpnąsias vietas ir pasiūlyti alternatyvų.
Universitete svarbiausia ugdyti kritinį DI valdymą
VU mokslininkas teigia, kad savarankiškai mokantis galima gerai įvaldyti atskirus DI įrankius, tačiau tokiu būdu ne visada pakanka dėmesio sisteminiam rezultatų vertinimui, etikai, rizikoms ir taikomų metodų pagrįstumui. Dėstytojas pastebi, kad daugelis žmonių vis dar pasitelkia dirbtinį intelektą tik paprastoms užduotims ir ne visada išnaudoja jo galimybes – DI gali būti naudojamas ne tik tekstams ar vaizdams generuoti, bet ir idėjoms išbandyti, argumentams formuluoti, scenarijams lyginti ar sprendimų rizikoms analizuoti.
Būtent čia atsiskleidžia VU Kauno fakulteto siūlomos Kalbos ir DI valdymo bakalauro studijų programos vertė. Joje siekiama ugdyti gebėjimus strategiškai organizuoti darbą su DI įrankiais: tinkamai formuluoti užduotis, kritiškai vertinti gautus rezultatus, atpažinti sistemines klaidas ir valdyti kylančias rizikas. Šiuolaikiniams specialistams svarbu gebėti prisitaikyti prie technologinių pokyčių, kritiškai vertinti jų taikymą ir nuolat atnaujinti savo žinias.
„Studijose svarbiausia mokytis ne vien konkrečių instrukcijų, kaip elgtis su vienu ar kitu modeliu. Daug svarbiau suprasti patį galimybių lauką: kokias užduotis DI gali padėti spręsti, kokios technikos veikia geriau, kur atsiranda klaidų, kada reikia tikslinti užklausą, kada – keisti požiūrį į problemą. Todėl svarbu eksperimentuoti, diskutuoti, reflektuoti patirtį ir gebėti kritiškai įvertinti rezultatą“, – įžvalgomis dalijasi P. Danielius.
DI ateities perspektyvos
Paklaustas apie dirbtinio intelekto ateitį, VU mokslininkas pripažįsta, kad šiandien į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti ypač sunku. P. Danieliaus nuomone, dirbtinis intelektas nėra trumpalaikė technologijų mada, kuri netrukus praeis. Jo vertinimu, tai vienas reikšmingiausių lūžių žmonijos istorijoje – pokytis, savo mastu prilygstantis pramonės revoliucijai ir tam tikrais aspektais galintis ją net pranokti. Pasak mokslininko, bendradarbiavimas su DI sistemomis tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, todėl svarbiausias klausimas šiandien: kaip su juo gyvensime.
„Stebint DI raidą, skaitant jo kūrėjų ir tyrėjų publikacijas, klausantis specialistų diskusijų, darosi vis aiškiau, kad didžiausi iššūkiai bus ne vien technologiniai. Jie bus ir kultūriniai, psichologiniai, net egzistenciniai. Žmogui teks susitaikyti su mintimi, kad intelektas nebėra išskirtinė jo privilegija – arba bent jau kad daugelis gebėjimų, kuriuos laikėme intelekto įrodymu, nebėra tik žmogaus teritorija. Tai gali būti labai nemaloni mintis, nes ji paliečia pačius mūsų savivokos pagrindus: kas mes esame, jeigu gebėjimas analizuoti, kalbėti ir kurti mūsų išskirtinumo jau nebegarantuoja?“ – mintimis dalijasi P. Danielius.
Būtent šį nepatogų klausimą kelia ir paroda „Abipus intelekto“. Joje DI tampa veidrodžiu, leidžiančiu pažvelgti į patį žmogų – jo išskirtinumo paieškas, atsakomybę už savo kūrinius ir sprendimus dėl ateities.
Kviečiame apsilankyti P. Danieliaus parodoje „Abipus intelekto“ VU Kauno fakultete, III korpuse (Karaliaus Mindaugo pr. 4, Kaune). Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio 8–18 val.
Daugiau informacijos apie parodą galite rasti: https://pauliusdanielius.lt.