LT

„Kurti eiles nėra taip paprasta“, – pripažįsta Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto absolventė Tautvyda Marcinkevičiūtė – Lietuvoje žinoma poetė ir vertėja, praėjusiais metais  pelniusi  „Poezijos pavasario“ laureatės vardą.

Kūryba – paslapties dvelkimas

„Mano kūryba prasidėjo nuo pomėgio skaityti knygas, nuo jų paslapties dvelkimo. Visuomet maniau, kad rašymas ir kūryba – dievų išrinktųjų darbas, tačiau kartą pabandžiau, vėliau tai peraugo į pirmąją poezijos knygą“, – pasakoja poetė. Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo pirmosios knygos T. Marcinkevičiūtės talentas įvertintas 2013 metų „Poezijos pavasaryje“. Paskutinė jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ pripažinta geriausiu metų kūriniu.

Eilės negimsta paprastai. Tam reikalinga ypatinga aplinka ir nusiteikimas, poetės žodžiais – turi tvyroti harmonija tarp emocijų ir racionalaus prado.  „Retai kada palieku eilėraštį tokį, kokį jį užrašiau pirmą kartą. Dažniausiai palieku „prinokti“, vėliau pakoreguoju. Svarbiausia, kad viskas turi būti ir atrodyti tikra. Turi būti tikra poezija“, – apie intymų kūrybos procesą pasakoja poetė.

„Greitaeigis Laiko liftas“ , pasak poetės – ryto aušros kūrinys. Būtent auštant dienai Tautvyda kurdavo. „Skirdavau tam bent vieną valandą. Kuomet dar visi miega, aš atsikeldavau ir rašydavau. Jei tuo metu nesinorėdavo kurti, bent apmąstydavau, susidėliodavau savo mintis“, – apie kūrybos procesą pasakoja tituluota poetė.

„Laikas leisti knygą“

Tautvydai meilę knygoms įskiepijo jos tėvai. „Mane nuo mažumės supo humanitarinė aplinka. Tėvelis, būdamas mokyklos direktoriumi, vaikus mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Mama dirbo bibliotekos vedėja ilgą laiką ir man visada atnešdavo po naują knygą paskaityti. Namuose taip pat turėjome didelę iki karo sukauptą biblioteką“, – prisimena moteris.

Pirmą eilėraštį ji sukūrė dar sėdėdama mokykliniame suole. Tam, pasak jos, buvusi tinkama aplinka. Į mokyklą ateidavo daug garsių poetų, tokių kaip Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis. Būtent pastarąjį šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė vadina savo kūrybos krikštatėviu. Jis, tuomet eidamas savaitraščio„Nemunas“literatūros skyriaus redaktoriaus pareigas, padrąsino rašymui, paskatino toliau eiti šiuo keliu ir įžvelgė talentą. „Laikas leisti knygą“, – kartą pasakė jis. Taip 1984 metais atsirado pirmoji mano poezijos knyga „Gyvybės graužatis“, – pasakoja poetė.

Dar vienas žingsnis žengtas didžiosios kūrybos link – susitikimas su poetu ir būsimu vyru Gintaru Patacku. „Susitikę daug kalbėdavome apie eiles, kūrybą. Nors esame skirtingi žmonės, požiūris į šį meną išliko panašus, kartu žiūrėjome vienakryptimi“, – tvirtina kūrėja.

Palyginusi savo ankstyvosios kūrybos vaisius su šiandien jai aktualiomis temomis, T. Marcinkevičiūtė  tvirtina sukanti kiek kitokia vaga. „Tuomet rašiau apie tai, kas buvo aktualu tada. Gilinausi į būties klausimus, labai mėgau graikų mitologiją ir ne kartą ja rėmiausi kurdama eiles. Šiandien savo kūrybos dalį pavadinčiau psichologiniu realizmu, nors ne visi mano kūriniai įsitenka į šiuos rėmus, tačiau tai šiuo metu yra artimiausia“, – lygina kūrėja.

Studijos – langas į pasaulį

Jauna poetė apie pasirinkimą, kur ir ką studijuosianti, ilgai negalvojo ir pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame  fakultete, tuomet žinomam Kauno vakarinio fakulteto vardu. „Tada anglų kalba buvo kaip stebuklas. Mokėdamas kalbą galėdavai sužinoti, kas dedasi pasaulyje, nesijausti tokiam izoliuotam. O ir pati kalba patiko, rodės, ji gali padėti prasiveržti, padėti daugiau sužinoti. Būtent tai ir paskatino pasirinkti šias studijas“, – savo studijų pasirinkimą argumentuoja poetė. „Diplominį darbą rašiau apie Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) „The Essays“ ir Viljamo Šekspyro (William Shekespeare) „Hamletą“. Tuomet medžiagos darbui ėmiau net iš Maskvos Lenino bibliotekos“, – prisimena VU KHF absolventė.

Metai universitete pralėkė nepastebimai, tačiau dar ir dabar šilti prisiminimai sugrįžta. Nerūpestingi studijų laikai, įgytos žinios ir puikūs dėstytojai – taip Tautvyda atsiliepia apie studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. „Labai šiltai prisimenu mūsų kurso vadovą Algį Tomą Geniušą, kuris buvo mano diplominio darbo vadovas, visada pasitempęs, elegantiškas, geros nuotaikos ir maloniai bendravo“.

Po studijų nuo anglų kalbos kūrėja nenutolo. Tuo pačiu metu, kai rašė savo pačios poeziją, T. Marcinkevičiūtė dirbo ir vertėja. Versdama poeziją ir prozos kūrinius, ji taip pat mokėsi iš pasaulinio lygio kūrėjų ir prisipažįsta ypatingai besižavinti V. Šekspyro sonetais, kuriuos ji išvertė ir išleido atskira knyga. „Poezijos vertimas reikalauja daugiau kūrybos nei proza. Turi perprasti rašytojo diktuojamas taisykles ir  kūrybiškai gimtąja kalba perteikti tai, ką nori pasakyti poetas“,– tvirtina vertėja.

Viena pirmųjų VU KHF kultūros vadybos absolvenčių Kotryna Stankutė įsitikinusi, kad jauno žmogaus sėkmės paslaptis – iniciatyva. Po beveik dviejų metų darbo Singapūre, Azijos Europos Fonde, 2013 m. į tėvynę grįžusi mergina pasidalino savo sėkmės receptais.

Studijos atitiko asmenybę

Daugiau nei šešių metų patirtį projektų valdymo, rinkodaros bei viešųjų ryšių srityje Kotryna įgijo dirbdama verslo, ne pelno siekiančių ir valstybinių organizacijų sektoriuose. Iš jų beveik tris metus ji patirties sėmėsi Azijoje, o ir Lietuvoje taip pat daugiausiai teko dirbti su tarptautiniais projektais.

„Iniciatyvumas, ryžtas išeiti iš savo komforto zonos, noras veikti ir, žinoma, pozityvumas – būtent tokias asmenines savybes atsinešiau ir toliau ugdžiau įstojusi į Kultūros vadybą VU Kauno humanitariniame fakultete“, – šypsosi mergina. Dar mokykloje ji mėgo organizuoti įvairius renginius, bendrauti su kūrybiškais žmonėmis. Svarstydama, kokią specialybę pasirinkti, Kotryna prioritetą teikė būtent šiai sričiai. „Juk svarbiausia – mėgautis tuo, ką studijuoji ir dirbi!“, – įsitikinusi VU KHF absolventė.

Pasak merginos, iniciatyvūs grupės draugai ir užklasinę veiklą skatinantys dėstytojai sudarė puikias sąlygas veikti, kurti projektus ir ugdyti kiekvienam sėkmingam kultūros vadybininkui ar tiesiog versliam jaunuoliui svarbius gebėjimus – strateginį mąstymą, organizuotumą, laiko valdymą, lyderystę ir komunikabilumą. „Su ilgesiu prisimenu visus ketverius studijų metus: jie buvo nepakartojami, pilni su kolegom ir grupiokais „užsuktų“ kūrybiškų projektų, bemiegių naktų ruošiantis egzaminams ir daug veiksmo. Ši specialybė – subalansuota veiklos ištroškusiems jaunuoliams“, – pasakoja Kotryna.

Asmenybę ugdė savanoriška veikla

Pasak merginos, sėkmingiausiai iki šiol su projektais ir nuosavais verslais darbuojasi tie kurso draugai, kurie studijų metais nevengė padirbėti „už dyką“. „Griebkit visas savanorystės galimybes, prisijunkit prie jaunimo organizacijų, tarptautinių projektų, nes tai – jūsų raktas į sėkmingą karjerą ateityje“, – pataria mergina ir tvirtina, kad studentai, kurie motyvuotai įsitraukia į savanorišką veiklą ir be užmokesčio prisideda savo idėjomis bei energija, sukaupia neįkainojamos patirties, kurios iš studijas pabaigusių jaunuolių tikisi darbdaviai arba pareikalauja asmeninis verslas. „Dar pirmame kurse aktyviai įsitraukiau į tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC veiklą, taip pat dirbau su nepriklausoma teatro organizacija talkindama jiems mezgant tarptautinius ryšius. Teatralus pristatyti vykau į Suomiją, vėliau koordinavau jų pasirodymą Turkijoje. Aiškiai mačiau tokio užimtumo teikiamą naudą, galimybę ugdyti reikalingas kompetencijas ir įgūdžius. O kur dar šimtai naudingai užmegztų kontaktų!”, – patirtimi dalinasi veikli mergina.

Gera nuotaika ir optimizmu trykštanti studentė aktyvumo nestokojo ir universitete. „Smagu, kad daug veiklos galimybių buvo ir pačiame universitete: galimybė prisidėti prie tarptautinių konferencijų, renginių studentams ir dėstytojams organizavimo. Su grupiokais prisijungėme ir prie miesto švenčių, tokių kaip Kauno Dienos, renginių įgyvendinimo“.

Azija suviliojo dukart

Baigusi studijas Kotryna metams išvyko AIESEC stažuotei į Malaiziją ir Kambodžą, kur tarptautiniame universitete Limkokwing University of Creative Technology dirbo rinkodaros koordinatore Baltijos šalims. „Patirties labai norėjau pasisemti užsienyje, pamatyti pasaulio, o Azija pasirodė kaip pats geriausias iššūkis. Ir nepasigailėjau! Įsimylėjau šį kontinentą dėl jo nuolat verdančio kultūrų katilo, nuostabių žmonių ir egzotiškos gamtos“. Po stažuotės grįžusi į Lietuvą ir čia metus koordinavusi kelis tarptautinius projektus, mergina vėl gavo pasiūlymą padirbėti Azijoje. Šį kartą finansiniu centru vadinamame Singapūre įsikūrusiame Azijos-Europos Fonde (ASEF).  „Atranką perėjau po kelių interviu. Žinau, kad buvo nemažai kandidatų, bet man pavyko. Dabar pajuokauju, kad pati Azija norėjo mane susigrąžinti“, – šypsosi ASEF viešųjų ryšių projektų koordinatore du metus dirbusi lietuvė. 1997 metais įkurtas ASEF įvairius projektus įgyvendina 46 Azijos ir Europos šalyse siekiant stiprinti ekonominius, kultūrinius ir intelektualinius šių kontinentų ryšius.

Naujų galimybių metas

Šiuo metu Kotryna naujus iššūkius įgyvendina jau Lietuvoje. „Pasiilgau namų ir noriu prisidėti prie savo šalies gerovės, teigiamų pokyčių visuomenėje, patrauklios investicijoms ir turizmui Lietuvos įvaizdžio kūrimo“, – pasakoja Kotryna Stankutė– Jaščemskienė, vykdančioji organizacijos „Globalios Lietuvos lyderiai“ (GLL) („Global Lithuanian Leaders“) prezidentė.

Visiems savo ateitį ir studijas planuojantiems jaunuoliams Kotryna linki: „Nenustokit ieškoti savęs ir jus uždegančios veiklos, būkit atviri iššūkiams, galimybėms ir pasauliui!”

Vieno mano mėgstamo žurnalo paskutiniame puslapyje dažnai spausdinami įspūdžiai žurnalisto, kuris kas mėnesį išbando naują profesiją ir aprašo, kaip jam sekėsi. Jis jau buvo vaikų darželio auklėtojas, teatro aktorius, restorano virėjo asistentas ir daugybės kitų profesijų atstovas. Vis mąstydavau, kad tai bene smagiausia profesija: jokio nuobodulio, jokios rutinos.

Prieš kelias dienas, sėdint odontologo kabinete ir apžiūrinėjant įvairiausius dantų implantacijos būdus (ne, man nereikia implantų – tiesiog rengiausi rašyti tekstą), man toptelėjo, jog esu visai netoli nuo to personažo. Per tuos metus, kol dirbu ryšių su visuomene agentūroje, jau susipažinau su sveikatos, automobilių, kompiuterijos, energetikos, žemės ūkio, aviacijos sektoriais, daugybe įvairiausių produktų ir paslaugų. Išmokau ne tik savo pagrindinio amato – rašymo – subtilybių, bet ir planuoti, administruoti, skaičiuoti, konsultuoti, vadovauti... Nuobodulio čia mažai, lėkimo ir vertimosi per galvą – pakankamai.

Kaip?

Darbo ieškoti pradėjau rašydama bakalauro darbą. Gal viską padarė nuotaika – tą savaitę buvau „ant sparnų“, nes mano pirmoji namuose per pusdienį sukurta reklama laimėjo prizą mažyčiame konkurse. Jis nebuvo reikšmingas, tačiau suteikė energijos ir tą jausmą, kadaš galiu. Tokio įkvėpimo pagauta, tiesiog parašiau kelioms agentūroms laiškus. Tiesą sakant, pirmosioms, pasimaišiusioms po akimis naršant internete. Viena pasitaikė reklamos, kita – ryšių su visuomene. Laiškas išėjo neoficialus, trumpas, šmaikštus – ne tiek apie mane, kiek apie agentūrą, kuriai rašau. Na, apie tai, kokie jiefainiir kiek daug norėčiau iš jų pasimokyti.

Atrašė man per 10 min., norėjo sužinoti, iš kur aš čia apie juos tiek žinau. Tada viskas labai greitai – pokalbis dėl darbo, klausimas, ar moku lietuvių kalbą ir bandomasis laikotarpis. Kamavausi tris mėnesius, mėgindama ir bakalauro darbą pabaigti, ir naujojo darbdavio nenuvilti. Truputis nemigos ir bakalauro diplomą atsiėmiau jau rimtai įsidarbinusi.

Kas toliau?

Sako, kad tvirtus specialybės pamatus įgauni per maždaug penkerius darbo metus. Jei prieš kelis metus abejojau, dabar pradedu įsitikinti: nėra nieko, ko negalėtum išmokti. Svarbiausia – susirasti patikimą šaltinį, žinoti, kaip paklausti ir turėti kantrybės išklausyti ir įsijausti į naujus tau priskiriamus vaidmenis.

Ir dar

Kas pasitikės mūsų jėgomis, jei ne mes patys. Pirmyn, kolegos!

Jurgita Laurinaitytė – Stadalienė,

ryšių su visuomene agentūros

„PR Service / Edelman affiliate“

kūrybinių projektų vadovė.

Vis dažniau viešoje erdvėje pasirodantys pranešimai apie skardžiabalsę dainininkę Juliją Jegorovą džiugina Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenę (VU KHF). Ir ne veltui. Julija – puikus pavyzdys absolventės, sugebėjusios suderinti dainavimo malonumą ir rimtas vokiečių filologijos studijas. Šios dvi sritys lydi ją kasdien.

Gražūs prisiminimai apie fakultetą

Dainininkės kelią atrandanti ir vis platesniu gerbėjų ratu galinti pasigirti atlikėja Julija Jegorova dar mokyklos suole apie ateitį daug nesvarstė ir pasirinko vokiečių filologijos studijas VU KHF. Julija tikina, kad savo studentiškas dienas ji visada minės kaip vieną iš gražiausių ir laimingiausių jos gyvenimo akimirkų. „Prisiminimai išliko labai šilti. Aišku, visko buvo – ir gero, ir blogo, tačiau dabar studijas prisimenu, kaip gražų etapą. Juolab, kad nuolat palaikome ryšį su grupiokėmis, dažnai susitinkame, šiltai bendraujame, - šypsosi mergina. – Ir dėstytojai buvo geri, įdomūs. Patinerealiausia  buvo dėstytoja docentė Eglė Alosevičienė, labai dideles simpatijas jaučiau jai, pas ją rašiau ir bakalauro darbą“.

Studijų laiku įsisavintas žinias ir įgytus profesinius įgūdžius Julija sėkmingai taiko iki šiol. Mergina dirba spaustuvėje, jai nuolat tenka bendrauti su klientais ir partneriais vokiečių, anglų ir rusų kalbomis. „Gerai, kad mokslai nenuėjo veltui. Kalbos yra toks dalykas, kurį turi praktikuoti kas dieną. O man vokiečių kalba patinka, nuolat tenka bendrauti su klientais ir tiekėjais vokiečiais, dalyvauti įvairiose parodose, tad ir darbas tampa įdomus“, - sako mergina.

Muzika tapo aistra

Muzikali mergina dar studijų laikais trumpai dainavo ir fakulteto chore „Veni gaudere“. „Nors chore dėl laiko stokos teko pabuvoti trumpai, ten dainuoti buvo smagu. Prieš beveik 6 metus atėjusi dainuoti atsivedžiau savo draugę, kuri ten muzikuoja iki šiol. Tai savotiška mano duoklė šiam chorui ir fakultetui“, - sako dainininkė. Vėliau buvo keli muzikiniai televizijos projektai, kuriuose mergina buvo pastebėta, o jos stipraus tembro balsą teigiamai įvertino pripažinti Lietuvos scenos grandai: Violeta Riaubiškytė, Egidijus Sipavičius, Merūnas ir kiti.

Dabar merginos tvarkaraštis išties įtemptas. Po darbų, savaitgaliais ji lekia į Vilnių, kur laukia įvairi muzikinė veikla ir projektai, vakarais vėlgi – repeticijos ir koncertai, išvykos su Kauno „Šampaniniu“ choru.

Vis tik vienu didžiausių pasiekimų balsingoji VU KHF absolventė vadina savo solinės karjeros pradžią ir pirmojo debiutinio albumo „Mano balsas“ atsiradimą ir pristatymą. „Organizavome gyvo garso koncertą, kuris tikrai pavyko. Su muzikantais padarėme gražų reginį, susirinko didelis būrys žmonių, kuriems dovanojome puikų pasirodymą. Pati džiaugiausi ir klausiau, kodėl viskas taip greitai baigėsi“, - pasakoja dainininkė. Planų ateičiai be galo daug, tik Julija neskuba jų išduoti, bet savo klausytojams ruošia dar ne vieną muzikinę staigmeną.

Stojimas į universitetą yra vienas rimčiausių žingsnių gyvenime, o gauta specialybė greičiausiai paliks gilų įspaudą tavo asmenybėje. Retas kuris nuo vaikystės žino, kuo nori būti; juo labiau, kad tos svajonės dažnai pasirodo neįgyvendinamos.

Neįtikėtina, tačiau didelė dalis studentų supranta, ko nori, tik tada, kai jau studijuoja. Kartais atsitinka ir taip, kad specialybė visiškai neatitinka jų lūkesčių ir vizijų. Todėl šio teksto autorius pasišovė pasidalinti keletu praktinių patarimų, kaip apsispręsti.

Visų pirma, koks skirtumas kur, svarbiausia yra stoti ten, kur nori tu, o ne tėvai, seneliai, pusbroliai ar dėdienės. Savo gyvenimo kelią kloji tu, ir jeigu jie tikrai nori gero, tavo pasirinkimą supras ir nesikiš. Rekomenduotina stoti ten, kur ką nors moki ir supranti, nes jeigu stosi į orlaivių pilotavimą, nežinodamas, kur yra lėktuvo priekis, gali baigtis liūdnai. Taip pat patariama stoti kur nors, kur galėtum realizuoti ir teisinga linkme pakreipti savo interesus ir pomėgius, pavyzdžiui, šio teksto autorių visąlaik domino vertimas ir jam sekėsi anglų kalba, todėl kai sužinojo, kad anglų egzaminą išlaikė geriausiai iš visų, nusprendė, kad protingiausia būtų stoti į anglų filologiją. Savo sprendimo jis nėkart nepasigailėjo.

O jei nenori, gali nestoti visai (tėvai mėgsta tokią galimybę praleisti negirdomis) - pardavinėk čeburekus Palangoj arba nešiok picas kavinėj, užsidirbk pinigų, perlaikyk egzaminus (labai vertingas dalykas) ir tada persvarstyk stojimų sąrašą iš naujo. Ignoruok tuos, kurie sakys, kad iššvaistei laiką veltui – geriau pritrenk juos smegenų chirurgo diplomu po šešerių metų. O jei visgi įstosi, nebijok mesti to reikalo kol nevėlu, – blogiau bus tik suprasti, kad jau dvejus metus mokaisi to, kas visai nekelia susidomėjimo, o mesti studijas jau kaip ir ne prestižas... Visada yra galimybė perstoti, jeigu metų viduryje supranti, kad nori būti aktoriumi, o ne mechatronikos specialistu. Nekreipk dėmesio į politikus, kurie trūks plyš nori tave išlaikyti Lietuvoje – jie nieko nesupranta, ir stok į užsienį, jei manai, kad Lietuvoje negali savęs realizuoti. Ką išmoksi ten, galėsi puikiai pritaikyti praktikoje grįžęs į tėvynę.

Galiausiai, tiesiog liaukis paisyti kitų ir įsiklausyk į save: išgirsk, ko nori, ir pasiraitok rankoves, nes, kad ir ką pasirinksi, dirbti teks daug ir ilgai.

Grožinės literatūros vertėjas Gediminas Auškalnis

(anglų filologija, 2013 m.)

Leidykla „Alma littera“