Apie fakultetą
Bendra informacija
VU KHF Alumni draugija – Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bendruomenę vienijanti ir stiprinanti asociacija!
VU KHF Alumni draugijos dokumentai
VU KHF Alumni draugijos įstatai
VU KHF Alumni draugijos rekvizitai
Asociacija „VU KHF Alumni draugija“
Įmonės kodas: 304234808
Buveinės adresas: Muitinės g. 8, 44280 Kaunas
Sąskaitos nr.: LT387300010146992202 („Swedbank“, AB)
Kontaktai:
Facebook: https://www.facebook.com/VUKHFAlumni/
LinkedIN: https://www.linkedin.com/company/vu-khf-alumni-draugija
„Muzikos karalystės“ programa
Vieta: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Liepų kiemelis (Muitinės g. 8)
Laikas: 2014 05 17 12—16 val.
Nuo ryto Vilniaus / Naugardo g. VU KHF pelėdžiukas kviečia praeivius į „Muzikos karalystę“, dalija balionus.
12—16 val. muzikuoja (kas kuo nori ir turi), piešia kreidelėmis, žaidžia lauko šachmatais ir lego kaladėlėmis, dalyvauja piknike ant pievutės, mėgaujasi pripučiamų atrakcionų malonumais, lanksto balionus, dalyvauja mažosiose orientacinėse varžybose ir t. t.
14—15 val. senoji animacija XI auditorijoje.
15—16 val. „Muilo burbulų opera“ (profesionalai kartu su vaikais pučia mažus ir didelius muilo burbulus).
P.S.
Visą Gatvės muzikos dieną (nuo 12 val. iki 20 val.) VU KHF „bromoje“ (Muitinės g. 8a) gros Katatonijos grupė.
Fakulteto absolventė iš Europos komisijos
Praėjusiais mokslo metais anglų filologams tris dienas dėstė ypatinga viešnia – Europos Komisijoje dirbanti fakulteto absolventė Veronika Brazienė. Profesionali vertėja ne tik skaitė paskaitas studentams, bet ir džiaugėsi trumpam sugrįžusi į jai itin mielą fakultetą.
Bakalauro ir magistro studijas VU KHF baigusi Veronika Brazienė jau aštuonerius metus dirba profesionalia vertėja Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato lietuvių kalbos departamente. Su anglų filologijos studentais vertėja daugiausiai diskutavo apie Šengeno erdvės teisės aktų vertimą. V. Brazienei rūpėjo žinoti, apie ką nori išgirsti patys studentai, kokia informacija jiems yra aktuali. Studentus labiausiai domino dokumentų vertimas, tačiau jie teiravosi ir apie vertėjo darbo Europos Komisijoje galimybes, stažuotes, kandidatams taikomus profesinius reikalavimus.
Sugrįžusi į fakultetą, absolventė džiugiai prisimena tvirtus pagrindus būsimai profesijai padėjusias studijas ir sako ypatingus sentimentus jaučianti fakulteto lektorei Eleonorai Rainytei, davusiai gerą startą tolimesnei karjerai, įdiegusiai gerą mokymosi ir darbo struktūrą. „Apskritai džiaugiuosi itin nuoseklia studijų programa, įgytomis gramatikos, leksikos, fonetikos žiniomis, kurioms būtent fakultete skiriama itin daug dėmesio, o tai yra be galo svarbu vertėjui, - tvirtina pašnekovė ir kaip dar vieną ryškų fakulteto privalumą išskiria mažas studijų grupes, kurios dar skirstomos į pogrupius. – Dėl to detaliau galima įsigilinti į teoriją, pakankamai laiko skiriama praktikai. Kai kiekvienas studentas sulaukia daug dėmesio ir rezultatai tampa kur kas geresni“.
Veronika Brazienė visada su malonumu užsuka į fakultetą. „Džiaugiuosi, kad studentų žinių lygis yra pakankamai geras, su jais malonu dirbti. Bet mieliausia sugrįžti į tokį fakultetą, koks jis, atrodo, buvo anksčiau, o ypatingai džiugu susitikti su savo dėstytojais“, - tvirtina vertėja.
Vizito Lietuvoje metu Veronika Brazienė lankosi įvairiose valstybinėse institucijose, skaito paskaitas ne tik VU KHF bakalaurantams, bet ir Vilniaus universiteto Vertimo studijų programos magistrantams, KTU ir VDU studentams.
Poezijos pavasario laureatė – VV KHF absolventė
„Kurti eiles nėra taip paprasta“, – pripažįsta Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto absolventė Tautvyda Marcinkevičiūtė – Lietuvoje žinoma poetė ir vertėja, praėjusiais metais pelniusi „Poezijos pavasario“ laureatės vardą.
Kūryba – paslapties dvelkimas
„Mano kūryba prasidėjo nuo pomėgio skaityti knygas, nuo jų paslapties dvelkimo. Visuomet maniau, kad rašymas ir kūryba – dievų išrinktųjų darbas, tačiau kartą pabandžiau, vėliau tai peraugo į pirmąją poezijos knygą“, – pasakoja poetė. Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo pirmosios knygos T. Marcinkevičiūtės talentas įvertintas 2013 metų „Poezijos pavasaryje“. Paskutinė jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ pripažinta geriausiu metų kūriniu.
Eilės negimsta paprastai. Tam reikalinga ypatinga aplinka ir nusiteikimas, poetės žodžiais – turi tvyroti harmonija tarp emocijų ir racionalaus prado. „Retai kada palieku eilėraštį tokį, kokį jį užrašiau pirmą kartą. Dažniausiai palieku „prinokti“, vėliau pakoreguoju. Svarbiausia, kad viskas turi būti ir atrodyti tikra. Turi būti tikra poezija“, – apie intymų kūrybos procesą pasakoja poetė.
„Greitaeigis Laiko liftas“ , pasak poetės – ryto aušros kūrinys. Būtent auštant dienai Tautvyda kurdavo. „Skirdavau tam bent vieną valandą. Kuomet dar visi miega, aš atsikeldavau ir rašydavau. Jei tuo metu nesinorėdavo kurti, bent apmąstydavau, susidėliodavau savo mintis“, – apie kūrybos procesą pasakoja tituluota poetė.
„Laikas leisti knygą“
Tautvydai meilę knygoms įskiepijo jos tėvai. „Mane nuo mažumės supo humanitarinė aplinka. Tėvelis, būdamas mokyklos direktoriumi, vaikus mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Mama dirbo bibliotekos vedėja ilgą laiką ir man visada atnešdavo po naują knygą paskaityti. Namuose taip pat turėjome didelę iki karo sukauptą biblioteką“, – prisimena moteris.
Pirmą eilėraštį ji sukūrė dar sėdėdama mokykliniame suole. Tam, pasak jos, buvusi tinkama aplinka. Į mokyklą ateidavo daug garsių poetų, tokių kaip Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis. Būtent pastarąjį šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė vadina savo kūrybos krikštatėviu. Jis, tuomet eidamas savaitraščio„Nemunas“literatūros skyriaus redaktoriaus pareigas, padrąsino rašymui, paskatino toliau eiti šiuo keliu ir įžvelgė talentą. „Laikas leisti knygą“, – kartą pasakė jis. Taip 1984 metais atsirado pirmoji mano poezijos knyga „Gyvybės graužatis“, – pasakoja poetė.
Dar vienas žingsnis žengtas didžiosios kūrybos link – susitikimas su poetu ir būsimu vyru Gintaru Patacku. „Susitikę daug kalbėdavome apie eiles, kūrybą. Nors esame skirtingi žmonės, požiūris į šį meną išliko panašus, kartu žiūrėjome vienakryptimi“, – tvirtina kūrėja.
Palyginusi savo ankstyvosios kūrybos vaisius su šiandien jai aktualiomis temomis, T. Marcinkevičiūtė tvirtina sukanti kiek kitokia vaga. „Tuomet rašiau apie tai, kas buvo aktualu tada. Gilinausi į būties klausimus, labai mėgau graikų mitologiją ir ne kartą ja rėmiausi kurdama eiles. Šiandien savo kūrybos dalį pavadinčiau psichologiniu realizmu, nors ne visi mano kūriniai įsitenka į šiuos rėmus, tačiau tai šiuo metu yra artimiausia“, – lygina kūrėja.
Studijos – langas į pasaulį
Jauna poetė apie pasirinkimą, kur ir ką studijuosianti, ilgai negalvojo ir pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, tuomet žinomam Kauno vakarinio fakulteto vardu. „Tada anglų kalba buvo kaip stebuklas. Mokėdamas kalbą galėdavai sužinoti, kas dedasi pasaulyje, nesijausti tokiam izoliuotam. O ir pati kalba patiko, rodės, ji gali padėti prasiveržti, padėti daugiau sužinoti. Būtent tai ir paskatino pasirinkti šias studijas“, – savo studijų pasirinkimą argumentuoja poetė. „Diplominį darbą rašiau apie Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) „The Essays“ ir Viljamo Šekspyro (William Shekespeare) „Hamletą“. Tuomet medžiagos darbui ėmiau net iš Maskvos Lenino bibliotekos“, – prisimena VU KHF absolventė.
Metai universitete pralėkė nepastebimai, tačiau dar ir dabar šilti prisiminimai sugrįžta. Nerūpestingi studijų laikai, įgytos žinios ir puikūs dėstytojai – taip Tautvyda atsiliepia apie studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. „Labai šiltai prisimenu mūsų kurso vadovą Algį Tomą Geniušą, kuris buvo mano diplominio darbo vadovas, visada pasitempęs, elegantiškas, geros nuotaikos ir maloniai bendravo“.
Po studijų nuo anglų kalbos kūrėja nenutolo. Tuo pačiu metu, kai rašė savo pačios poeziją, T. Marcinkevičiūtė dirbo ir vertėja. Versdama poeziją ir prozos kūrinius, ji taip pat mokėsi iš pasaulinio lygio kūrėjų ir prisipažįsta ypatingai besižavinti V. Šekspyro sonetais, kuriuos ji išvertė ir išleido atskira knyga. „Poezijos vertimas reikalauja daugiau kūrybos nei proza. Turi perprasti rašytojo diktuojamas taisykles ir kūrybiškai gimtąja kalba perteikti tai, ką nori pasakyti poetas“,– tvirtina vertėja.