Absolvento patarimai, kaip rasti įdomų darbą

laurinaityteVieno mano mėgstamo žurnalo paskutiniame puslapyje dažnai spausdinami įspūdžiai žurnalisto, kuris kas mėnesį išbando naują profesiją ir aprašo, kaip jam sekėsi. Jis jau buvo vaikų darželio auklėtojas, teatro aktorius, restorano virėjo asistentas ir daugybės kitų profesijų atstovas. Vis mąstydavau, kad tai bene smagiausia profesija: jokio nuobodulio, jokios rutinos.

Prieš kelias dienas, sėdint odontologo kabinete ir apžiūrinėjant įvairiausius dantų implantacijos būdus (ne, man nereikia implantų – tiesiog rengiausi rašyti tekstą), man toptelėjo, jog esu visai netoli nuo to personažo. Per tuos metus, kol dirbu ryšių su visuomene agentūroje, jau susipažinau su sveikatos, automobilių, kompiuterijos, energetikos, žemės ūkio, aviacijos sektoriais, daugybe įvairiausių produktų ir paslaugų. Išmokau ne tik savo pagrindinio amato – rašymo – subtilybių, bet ir planuoti, administruoti, skaičiuoti, konsultuoti, vadovauti... Nuobodulio čia mažai, lėkimo ir vertimosi per galvą – pakankamai.

Kaip?

Darbo ieškoti pradėjau rašydama bakalauro darbą. Gal viską padarė nuotaika – tą savaitę buvau „ant sparnų“, nes mano pirmoji namuose per pusdienį sukurta reklama laimėjo prizą mažyčiame konkurse. Jis nebuvo reikšmingas, tačiau suteikė energijos ir tą jausmą, kadaš galiu. Tokio įkvėpimo pagauta, tiesiog parašiau kelioms agentūroms laiškus. Tiesą sakant, pirmosioms, pasimaišiusioms po akimis naršant internete. Viena pasitaikė reklamos, kita – ryšių su visuomene. Laiškas išėjo neoficialus, trumpas, šmaikštus – ne tiek apie mane, kiek apie agentūrą, kuriai rašau. Na, apie tai, kokie jiefainiir kiek daug norėčiau iš jų pasimokyti.

Atrašė man per 10 min., norėjo sužinoti, iš kur aš čia apie juos tiek žinau. Tada viskas labai greitai – pokalbis dėl darbo, klausimas, ar moku lietuvių kalbą ir bandomasis laikotarpis. Kamavausi tris mėnesius, mėgindama ir bakalauro darbą pabaigti, ir naujojo darbdavio nenuvilti. Truputis nemigos ir bakalauro diplomą atsiėmiau jau rimtai įsidarbinusi.

Kas toliau?

Sako, kad tvirtus specialybės pamatus įgauni per maždaug penkerius darbo metus. Jei prieš kelis metus abejojau, dabar pradedu įsitikinti: nėra nieko, ko negalėtum išmokti. Svarbiausia – susirasti patikimą šaltinį, žinoti, kaip paklausti ir turėti kantrybės išklausyti ir įsijausti į naujus tau priskiriamus vaidmenis.

Ir dar

Kas pasitikės mūsų jėgomis, jei ne mes patys. Pirmyn, kolegos!

Jurgita Laurinaitytė – Stadalienė,

ryšių su visuomene agentūros

„PR Service / Edelman affiliate“

kūrybinių projektų vadovė.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos