Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos institutas tęsia prof. Vlado K. Gronsko seminarus, skirtus darnaus valstybės vystymosi mišrios ekonomikos sąlygomis analizei.
Dvidešimt penktasis seminaras įvyks 2023 m. vasario 24 d. 13.00 val. (VeGa aud. ir per Microsoft Teams platformą: https://bit.ly/3xfL1Iu) Jo tema „Finansinio prisotinimo teorijos iššūkiai: naujas ekonominės pusiausvyros modelis“.
Seminarą ves VU afilijuotasis prof. Stasys Girdzijauskas. Jis sukūrė ir išplėtojo logistinę kapitalo valdymo teoriją, vėliau pertvarkytą į finansinio prisotinimo teoriją. Profesorius šioje tematikoje yra publikavęs 3 monografijas, daugiau nei 50 straipsnių (dauguma anglų kalba, iš jų apie 20 turi ISI indeksą, pagal to meto reikalavimus), paskelbė seriją straipsnių populiarioje spaudoje, skaitė kelias dešimtis viešų paskaitų įvairiose įstaigose ir organizacijose, bendradarbiauja su žurnalais Investuok, Spectrum ir kt. Šioje tematikoje buvo apgintos 4 disertacijos. Tarp mokslinių straipsnių bendraautorių yra akademikai A. Buračas ir F. Ivanauskas. Rengiant straipsnius ir monografijas taip pat buvo bendradarbiauta su akademiku R. Čiegiu, profesoriais V. Sakalausku, D. Štreimikiene, R. Čiegiu, J. Čepinskiu, G. Garšva, V. Boguslausku, D. Grundey, V. Gronsku, R. Simučiu, E. Zavadsku, Verslo konfederacijos viceprezidentu, investuotoju M. Dubnikovu ir daugeliu kitų žymių specialistų.
Trumpai apie problematiką, kuri bus nagrinėjama seminare „Finansinio prisotinimo teorijos iššūkiai: naujas ekonominės pusiausvyros modelis“
Daugeliui ekonomikos žinovų ir ekspertų kelia nerimą tai, kad ekonomikos teorija nepajėgi paaiškinti kai kurių gyvenimiškų situacijų, ypač susietų su netolygia ekonomine raida, ekonominėmis krizėmis ir pan. Jie įsitikinę, kad dabartinės žinios ekonomikos srityje yra kuklesnės už tą žinių lygį fizikoje, kuris buvo pasiektas 17 a., kai prasidėjo visuotinis mokslo perversmas.
Ypač aktyvi diskusijų banga nuvilnijo po 2007 m. ekonominės krizės. Pasaulyje žinomi ekonomistai P. Krugman‘as, A.Sen‘as, Ž. Fitoussi, N. Rubini, J. Galbraith‘as ir kiti kritikavo vyraujančią ekonominę paradigmą ir kėlė susirūpinimą dėl šiandieninės teorijos būklės. Ekonomistas Jozeph‘as Stigliz‘as, kalbėdamas apie ekonominius modelius, kuriais grindžiama ekonomikos teorija, dar 2010 metais teigė, kad jie galutinai susikompromitavo, o jais pagrįsti sprendimai pasirodė esą neteisingi. Panašių nerimo apraiškų girdisi nuolatos.
Po ilgų ieškojimų pagaliau atsirado manančių, kad, jei prisotinimas toks svarbus gamtos moksluose ar technologijų sferoje, tai jis turėtų būti reikšmingas ir ekonomikoje, ypač finansuose. Visuotinai sutariama, kad ekonomika auga, tad buvo suvokta, kad ekonomikoje esama situacijų, kuomet pasiekiama jos augimo riba, pasireiškia prisotinimas. Tarkim paplitę ekonominiai rodikliai, tokie, kaip potencialusis BVP yra šalies ūkio galimybių riba, o ekonomikos finansinis gylis parodo šalies finansinio prisotinimo laipsnį, rinkos gylis – rinkos talpą, ekonomikos monetizavimas atspindi jos prisotinimą likvidžiu turtu ir pan. Deja, vyraujanti ekonominė paradigma įvertinti finansinį prisotinimą pasirodė esanti nepajėgi.
Remiantis P.Verhulst‘o (1804-1849) logistiniu augimo modeliu 2002 m. VU buvo sukurti prisotinimo procentai (kartais vadinami bendraisiais ar logistiniais procentais arba palūkanomis). Paaiškėjo, kad iki šiol naudoti sudėtiniai ar paprastieji procentai yra prisotinimo procentų aproksimacijos. Prisotinimo procentų pagalba buvo surasti nauji reiškiniai. Vienas jų, gal net pats svarbiausias – prisotinimo (soties) paradoksas, gaunamas diskontuojant pinigų srautus prisotinimo procentų pagalba. Tai specifinė ir kartu netikėta apribotos sistemos savybė didinti augimo intensyvumą stiprėjant sistemos prisotinimui.
Dar vienas svarbus prisotinimo teorijos veiksnys yra tai, kad prisotinimo procentai (palūkanos) gali būti pertvarkyti į pasiūlos funkciją (S), bendrąją naudingumo funkciją ir paklausos funkciją (D). Be to prisotinimo paradokso kreivė yra pasiūlos kreivės prototipas, t. y. pasiūlos funkcija kildinama tiesiogiai iš soties paradokso. Be to pasiūlos ir paklausos funkcijos gali būti transformuotos į visuminės pasiūlos ir visuminės paklausos funkcijas.
Prisotinimo procentų pagrindu suformuotos pasiūlos ir paklausos funkcijos tapo rinkos (ir ekonomikos) pusiausvyros modelio prototipais. Modelio specifika ta, kad pasiūlos funkcija (S) yra ribojama didžiausio (vertine išraiška) siūlomų produktų kiekio Qp, o agreguotų rodiklių atveju – potencialiojo BVP. Taip suformuotas pusiausvyros modelis leidžia visiškai kitaip pažvelgti į kai kuriuos ekonominius (finansinius) reiškinius.
Naujasis pusiausvyros modelis leido naujai pažvelgti į kainų formavimosi mechanizmą, nes įgalino skaitmenizuoti modeliavimą. Dėl to buvo aiškiau apibrėžta fundamentalioji kaina, ištirtas ekonominio kaitimo reiškinys, suformuluoti trys ekonominių burbulų tipai (kainų, finansinis-rezonansinis ir infliacinis), naujai įvertintas infliacijos reiškinys, paaiškinta Philipso kreivės kilmė, naujai apibrėžta deficitinė ir laisvoji rinkos, atskleista verslo ciklų anatomija, pastebėtos kai kurios vyriausybių klaidos valdant krizes (ypač įveikiant stagfliaciją) ir kt.
Prisotinimo procentų pagrindu sukurta originali finansinio prisotinimo teorija atveria naujas galimybes sprendžiant ekonominių krizių keliamas problemas.
Organizatorių vardu prof. habil. dr. Remigijus Čiegis