Eidamas aštuoniasdešimt devintuosius metus šių metų balandžio 25 - ąją į Amžinybę iškeliavo buvęs mūsų fakulteto lietuvių literatūros dėstytojas, profesorius Algimantas Radzevičius, išugdęs ne vieną filologų kartą Vilniaus universitete Kaune. Profesorius buvo rašytojos, ilgametės Maironio muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės baigiamojo darbo ir KTU filosofijos ir psichologijos katedros profesoriaus Sauliaus Keturakio disertacijos vadovu, jo turiningų ir įdomių paskaitų teko klausytis ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentei Ritai Baranauskienei.
Su Profesoriumi tuometinėje fakulteto Lietuvių filologijos katedroje dirbo darnus ir draugiškas solidžių vyrų filologų būrelis: docentas Albertas Ružė, a. a. docentas Juozas Abaravičius, a. a. docentas ir rašytojas Juozas Jasaitis. Visus mokslininkus jungė bendra kultūrinė tarnystė lietuvių kalbai ir literatūrai.
Prof. Algimantas Radzevičius gimė 1932 metais lapkričio 29 dieną, gražioje Dzūkijos sostinėje, Alytuje. 1956 metais Vilniaus universitete Radzevičius sėkmingai baigė lituanistikos studijas, po jų daugiau nei dešimtmetį dirbo Lietuvių literatūros ir kalbos institute. Nuo 1969 iki 1994 metų A. Radzevičius dirbo tuometiniame VU Kauno vakariniame (nuo 1989 m. – humanitariniame) fakultete, kuriame jam teko dėstyti įvairius lietuvių literatūrologijos kursus, vadovauti studentų baigiamiesiems darbams. Buvę studentai profesorių A. Radzevičių prisimena kaip į savo literatūrinį darbą itin susitelkusį, atsakingą mokslininką, stulbinusį savo erudicija ir novatorišku mąstymo stiliumi.
Lietuvos literatūrologijoje prof. Algimantas Radzevičius žinomas kaip produktyvus lietuvių prozos tyrėjas, kolegas stebinęs netikėtomis provokuojančiomis įžvalgomis, išjudinančiomis sustabarėjusį lietuvių literatūros kanoną („Literatūros kryptis“ (1990); „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“ (1997), „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ (2005)).
Pagrindinė Profesoriaus gausaus mokslinio palikimo idėja – tai Renesanso ir Švietimo ideologijos ženklų paieškos lietuvių literatūroje. Profesoriui rūpėjo iš naujo atlikti literatūrologinę klasikinės literatūros reviziją, įrašant ją į pasaulinės literatūros kontekstinius akiračius („Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste“ (2015)).
Reikšmingiausiu, neabejotinai išliekamąją vertę turinčiu moksliniu veikalu laikytina Algimanto Radzevičiaus monografija „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse“ (1987), kurioje labai išsamiai analizuojama visa Vaižganto kūryba meninės sintezės, žanro, veikėjų charakterio kūrimo aspektu. Joje atsiskleidžia profesoriui būdingos filosofinės mąstysenos linkmės, dėmesys veikėjų asmenybių formavimosi procesui, gilus literatūrinių ir kultūrinių kontekstų žinojimas.
Pažinojusių atmintyje profesorius Algimantas Radzevičius visad išliks kaip ypatingo darbštumo mokslininkas, pasižymėjęs vidine jausmų inteligencija, nestandartine drąsia mąstymo laisve ir santūriu charakterio būdu. Mokslininko ir pedagogo Algimanto Radzevičiaus gyvenimas – tai jo kultūriniai ir literatūriniai darbai, rodantys, jog profesoriaus gyvenimo prasmė ir buvo literatūros rašymas.
Dr. Eglė Keturakienė
VU Kauno fakulteto
Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė