renginyje su stepukonieneRugsėjo 14 dieną Raudondvario meno dvarų inkubatoriuje vykusiame renginyje „Už gerus darbus“ („Micvot“) buvo pagerbti žydų kultūrai nusipelnę asmenys, tarp jų – Kauno fakulteto docentė dr. Inga Stepukonienė. Kauno Gaono Rabino Icchako Elchanano Spektoriaus 200-ųjų gimimo metinių proga mokslininkė apdovanota II laipsnio medaliu už nuopelnus puoselėjant Lietuvos žydų tradicijas, švietimą ir kultūros paveldą. Mokslininkė mielai sutiko pasidalinti mintimis apie gautą apdovanojimą, siekį tyrinėti žydų kultūrą bei jos vertę visuomenei.

Sveikiname gavus ypač svarų apdovanojimą, liudijantį jūsų indėlį į žydų kultūros puoselėjimą. Pasidalinkite, ką jums reiškia šis įvertinimas?

Kiekvienas apdovanojimas neabejotinai yra brangus. Kaip teigė Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas, Talmude žodis „micvot“ reiškia gerą darbą, kuriuo reikia pasidžiaugti, o jį atlikusį asmenį pagirti ir apdovanoti.

 

sus Stepukoniene ktjpeg

Ką reikia atlikti, kad būtų įteiktas toks svarus apdovanojimas?

Iš tiesų pastaruoju laiku daugėja savivaldybių ir atskirų asmenų, siekiančių įvairiai įprasminti žydų kultūrinį paveldą: projektuojami ir statomi paminklai žydų žudynių vietose, renkama medžiaga apie kadais mūsų šalyje gyvenusius žmones, jų veiklą ir likimus, kultūrinį indėlį Lietuvos istorijai. Žydų kultūros paveldo išsaugojimas, kiek tai dar įmanoma, yra labai reikšmingas dalykas, todėl sudariau knygą ,,Žydai Pakaunėje“ ir taip padedu atgaivinti žydų tautos atminimą.

Minėjote, kad esate knygos „Žydai Pakaunėje“ sudarytoja. Papasakokite plačiau, kokie veiksniai paskatino nuodugnesnius žydų tradicijų ir kultūros tyrinėjimus?

Pakaunės, kaip ir visos Lietuvos, miestelių ir kaimų praeitis sunkiai įsivaizduojama be prekeivio žydo ar amatininko, siūlančio savo paslaugas, be žydų vaistinių ir gydytojų. Jų dėka dar pirmosios nepriklausomybės metais iškilo sanatorijų pastatai ir susiformavo kurortas Kulautuvoje, poilsiavietės ir gydyklos Lampėdžiuose. Kaip žinia, didžioji Lietuvos žydų bendruomenės dalis sunaikinta vokiečių okupacijos metais. Suprantant tai, 2018 metais teko sudaryti knygą „Žydai Pakaunės krašte“ kaip bandymą prikelti, kiek įmanoma, šį dingusį pasaulį, žadinti jo prisiminimus. Man ir kolegoms, kuriuos pavyko suburti šiam darbui, svarbu buvo atspindėti Pakaunėje gyvenusių žydų asmenybių likimus, jų veiklą. Visa tai atkurti buvo nelengva, nes tikrieji liudytojai žuvo; laikas amžinybėn nusinešė ir daugybę juos pažinojusių. Žinias apie vietovės žydus rinkome iš įvairių istorinių šaltinių, archyvų, jau užrašytų pasakojimų, laikydamiesi nuostatos, kad svarbi yra kiekviena, net ir menkiausia detalė, istorija, žinia apie šiame krašte gyvenusius žmones.

Pasidalinkite keliomis istorijomis, kurios jums įsiminė labiausiai ir kodėl. Kuo jos svarbios /  aktualios šiuolaikinei visuomenei, jaunimui?

Man aIMG 1138 001smeniškai yra svarbus faktas, kad žydai bendradarbiavo su lietuviais draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo veikloje, nešė iš Prūsijos ir slėpė įvairiose slaptavietėse lietuviškas knygas: pavyzdžiui, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas atsiminimuose mini Kaune gyvenusį žydą Elkovičių, kiekvienąkart laukdavusį Aleksoto prieplaukoje garlaivio iš Jurbarko, kuriuo vilkijiškiai broliai Petraičiai jam atgabendavo ištisus pundus draudžiamų lietuviškų laikraščių ir su jų nešuliais tylutėliai pradingdavusį siaurose senamiesčio gatvelėse.

Įsiminė istorija ir apie garsųjį Garliavos vaistininką, knygnešį ir pirmojo lietuviško laikraščio ,,Aušra“ rėmėją Kazimierą Aglinską, vieną artimiausių Jono Basanavičiaus bičiulių, kuris  Marijampolės gimnazijoje mokėsi drauge su žydais broliais Frenkeliais iš Rokų apylinkių. Ši artima ir be galo nuoširdi jų draugystė tęsėsi visą jų gyvenimą. Kai 1911 metais Garliavos Jonučių kapinėse buvo laidojamas garsiausias Sūduvos ūkininkas Kazimieras Gustaitis, kunigo ir poeto simbolisto Motiejaus Gustaičio tėvas, jo išlydėti į paskutinę kelionę susirinko didžioji Garliavos žydų bendruomenės dalis.

Įsidėmėjau ir kitą iškilų asmenį – šviesaus atminimo vaistininką Moisiejų Smargonskį. Tai buvo ypač garsi žydų bendruomenės asmenybė, tiesusi kultūrinius ir bendražmogiškus tiltus tarp visų miestelyje gyvenusių tautinių bendruomenių. Smargonskis buvo baigęs farmacijos mokslus Charkove. Miestelio žmonės iškart jį pamėgo dėl švelnaus būdo ir išskirtinio dėmesingumo, kurį vaistininkas parodydavo kiekvienam atėjusiam. Miestelio gyventojams jis padėdavo ir kaip daktaras, jei tuo metu vienintelis Garliavos gydytojas Rokas Šliūpas būdavo išvykęs. Su žmonėmis buvo labai sąžiningas, užjausdavo neturtinguosius, o esant reikalui aptarnaudavo ir nakties metu.

Taip pat atmintyje išliko Garliavos vaikų pasakojimai apie  prie Marijampolės kelio, Pagirių kaime, gyvenusį žydą Šamkę, prie namų turėjusį didžiulį tvenkinį, kuriame vasaromis maudydavosi visi miestelio vaikai. Juos į šią sodybą viliodavo ne tik gaivus vanduo, bet ir nuoširdus šeimininkas, kuris visuomet  paruošdavo jiems vaišių – skanių saldumynų.

Visos šios istorijos liudija betarpišką tarpusavio ryšį. O mes, žmonija, augame tik per bičiulystę ir per ryšį, ne per neigimą. Žvelgdami į praeitį per kultūros sąsajas, bendražmogiškus ryšius, mes galime tiesti harmoningą ateitį. Praeities mes jau nebepakeisime, bet ateitį kurti mes galime. Tai daryti tinkamai turi būti svarbu jaunimui.

Koks aukštosios mokslo įstaigos vaidmuo siekiant išsaugoti tam tikros kultūros paveldą?

Be jokios abejonės, aukštosios mokyklos vaidmuo yra labai reikšmingas. Visuomet svarbūs įvairių sričių nauji moksliniai tyrinėjimai, profesionalūs darbai, praeities kultūros rekonstrukcijos, taip pat – studentų darbų skatinimas. Visa, ką atrandame iš naujo, padeda atgaivinti išnykusius pasaulius. 

Kokia įsiminusia įžvalga, patarimu ar linkėjimu, susijusiu su žydų kultūra, norėtumėte pasidalinti su fakulteto bendruomene?

Man visam gyvenimui į atmintį įstrigo daug pavyzdžių, bet vienas buvo išskirtinis, susijęs su šiurpia Holokausto istorija ir liudijantis žmogaus dvasios tvirtybę, kilnaus žmogiškumo ir nužmogėjimo dichotomiją. Žydų kilmės gydytojas ir mikrobiologas Albert Bruce Sabin sukūrė vakciną nuo poliomielito ir 1959–1961 metais išgelbėjo milijonų vaikų, kurie buvo paskiepyti, gyvybes. Medikas tvirtino, kad tai jo dovana visiems pasaulio vaikams. Dvi jo anūkės buvo nužudytos esesininkų per Holokaustą. Kai kartą žurnalistas mokslininko paklausė, ar nenorėtų už jas atkeršyti, jis atsakė: „Esesininkai nužudė dvi mano mergytes, o aš išgelbėjau daugybę vaikų visame pasaulyje. Ar nemanote, kad tai – puikus kerštas?“.

Tad mano palinkėjimas visiems ir būtų – kurti. Nesustoti ieškoti ir kurti bet kokiomis aplinkybėmis, būti labai dvasiškai stipriems. Ir žinoma, visuomet turime tiesti tiltus tarp žmonių, tarp tautų ir tarp kultūrų. Nes tai yra pats tikriausias gyvenimo pagrindas.  

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos