Jau mokykloje Raimonda Girnytė itin aktyviai užsiėmė moksline ir menine veikla: nuo 2008 m. dalyvavo ne viename konkurse ir laimėjo apdovanojimus tiksliųjų ir humanitarinių mokslų srityse. Kauno miesto rašinių konkurso „Jei aš tapčiau parlamentaru...“ laureatė, mokinių poezijos konkurso „Poezijos pavasarėlis“ laureatė, lietuvių kalbos olimpiados nugalėtoja – tai tik keletas konkursų, kuriuose R. Girnytė gavo aukščiausius įvertinimus. Įdėtos pastangos buvo įvertintos ir stipendijomis: prekybos centro „Maxima“ stipendija, vėliau dar viena – LR vardinė A. Smetonos prezidentinė stipendija – gauta jau studijų Kauno fakultete metu. Šią Vilniaus universiteto skatinamąją stipendiją tuometinė bakalauro studijų programos Audiovizualinis vertimas (AVV) studentė gavo už ypač gerą mokymąsi. Studijas baigusi Cum Laude diplomu R. Girnytė atkreipė tarptautinės kompanijos dėmesį. Šiandien ji lietuvių vertėjų komandos vadovė. Kviečiame susipažinti su Kauno fakulteto absolventės R. Girnytės istorija ir sužinoti, kodėl nepakanka tik turėti literatūros vertimo patirties, kad galėtum tapti geru subtitruotoju.
Ką jums reiškia gauti įvertinimai? Ar apdovanojimai keičia žmogų?
Žinoma, kaip ir kiekvienam žmogui, laimėti apdovanojimus ir sulaukti įvertinimo už sunkų darbą bei parodytus sugebėjimus man tikrai džiugu. Visgi, nuolat prisimenu kelių protingų žmonių išsakytą mintį, kad aklai vaikytis titulų neverta – visada atsiras žmonių, kurie sugeba tą patį padaryti geriau nei tu, tad bandymas visur tapti geriausiu tik tam, kad gautum titulą, tėra amžinas ir bevaisis žygis. Aš dar ir be galo savikritiška, todėl gautų apdovanojimų nesureikšminu, jų specialiai nesiekiu ir savęs su aplinkiniais nelyginu. Tiesiog darau tai, kas man patinka ir teikia džiaugsmo, stengiuosi tai atlikti taip, kaip sugebu geriausiai (idealiu atveju – geriau nei praėjusį kartą), o jei rezultatas įvertinamas apdovanojimu, vadinasi, patobulėjau.
Kada supratote, kad jus domina vertimo sritis ir audiovizualinio vertimo studijos?
Nuo mažumės mėgau skaityti ir rašyti, mane žavėjo kitų šalių kalbos ir kultūros, tradicijos bei gyvenimo būdas. Daug keliauti neturėjau galimybės, tad prie tolimų kraštų prisiliesdavau per filmus ir literatūrą. Savarankiškai mokiausi užsienio kalbų, tačiau visų išmokti neįmanoma – taip gana anksti suvokiau gero vertimo, perteikiančio kalbos grožį ir minties daugiasluoksniškumą, svarbą. Visgi, iš pradžių vertimo studijuoti neplanavau, mane labiau traukė literatūra ir aktorystė. Iki paskutinės studijų paraiškų teikimo savaitės nebuvau aiškiai nusprendusi kur stoti. Tada mokyklos teatro trupės kolegė ir papasakojo apie AVV studijas.
Kas, jums asmeniškai, buvo keli svarbiausi kriterijai, kurie nulėmė studijų programos pasirinkimą?
Aš – meniškas žmogus, todėl vienas pagrindinių kriterijų studijoms buvo galimybė pasitelkti kūrybiškumą. Taip pat mėgstu spręsti įvairias problemas, ieškoti išeities iš sudėtingos padėties. Dar norėjau, kad studijos būtų ne tik susijusios su mano pomėgiais, bet ir dalykais, kuriuos tikrai gerai sugebu – juk nelabai pavyks dirbti darbą, kuris patinka, bet visiškai nesiseka. AVV studijos sužavėjo tuo, kad sujungė daug man patinkančių dalykų (kalbą, kultūrą, kiną ir literatūrą), juose visuose turėjau nemažai patirties, o vertėjo darbas tiesiog neįsivaizduojamas be kūrybiško problemų sprendimo.
Papasakokite apie studijų procesą Kauno fakultete. Ar turėjote galimybę įgytas žinias pritaikyti praktikoje?
Studijos nudžiugino įvairia teorine ir praktine veikla. Susipažinome su subtitravimo taisyklėmis ir įvairiomis subtitrų kūrimo programomis. Gilinome anglų kalbos žinias, mokėmės papildomų užsienio kalbų, nagrinėjome literatūrą, kitų kultūrų ypatumus, humoro subtilybes. Beje, kultūra ir humoras – man itin prie širdies, tad daug gilinausi į šias sritis ir įgytas žinias pritaikiau profesinės praktikos metu kurdama surtitrus spektakliui „Adamsų šeimynėlė“ bei rašydama bakalauro darbą apie humoro vertimą dubliuotame animaciniame filme „Megamaindas“.
Minėjote, kad mėgstate spręsti problemas, tad pasidalinkite, kokios studijų metu gautos užduotys kėlė iššūkių? Kaip jas įveikėte? Ko išmokote?
Galiu drąsiai teigti, kad humoro vertimas yra bene smagiausia, bet ir sunkiausia užduotis vertėjui: perteikti žodžių žaismą ir ieškoti jam tinkamo atitikmens, nepamesti sąsajos tarp pokšto ir vaizdo, perprasti kultūrinius šalių skirtumus. Taip pat tyrinėjome kiną ir teatrą kaip mediją, kurioje garsas ir vaizdas vienodai svarbūs, aiškinomės, kaip tai paveikia regos ar klausos negalią turinčius žiūrovus. Tai pravertė, kai dirbau prie dviejų projektų, skirtų žiūrovams su regos negalia. Padėdama rengti garsinio vaizdavimo aprašą A. Žebriūno filmui „Gražuolė“ suvokiau, kiek daug svarbios informacijos filmuose iš tiesų perteikiama vien tik vaizdu – ir ji nepasiekiama žmonėms su regos negalia, jei filmas nėra jiems pritaikytas. Teko į ekrane esančią medžiagą pažvelgti kitomis akimis, išnagrinėti visas vaizdines detales, išrinkti svarbiausias, o jose paslėptą informaciją paversti „talpiu“ tekstu, kuris tilptų į trumpas pauzes tarp dialogo ir nevargintų žiūrovo.
O štai kurdama garsinio vaizdavimo aprašą L. Ruohonen tragikomedijai „Vyšnia šokolade“ ir atlikdama gyvą aprašo skaitymą patyriau, kad vertėjui svarbu ne tik gerai pasiruošti ir suvokti vaizdinės medijos subtilybes, bet ir mokėti greitai prisitaikyti. Svarbu prisiminti, kad garsinio vaizdavimo aprašas filmui ir spektakliui kiek skiriasi. Filme veikėjai gali per sekundę atsidurti kitoje vietoje, praeities ir dabarties kadrai gali būti persipynę tarpusavyje ir keisti vienas kitą, tačiau tai, ką matome filme, nesikeičia. Scenoje erdvė ir laikas paklūsta kitoms taisyklėms, aktoriai realiai pereina iš vienos vietos į kitą, gali atsidurti už scenos ribų ir vaikščioti tarp žiūrovų, laiko tėkmė sunkiau apčiuopiama, o kiekvienas spektaklis – vis kitoks. Turėdama tai omenyje, aprašą tobulinau apie mėnesį, pagal gautą spektaklio įrašą taikiau skaitymo greitį ir pauzes. Tačiau pasirodymo dieną nutiko keli netikėtumai – peršalau ir vos galėjau prakalbėti, o tada sužinojau, kad spektaklyje vaidins kiti aktoriai. Pirmojo veiksmo metu skaičiau paruoštą tekstą, bet aktoriai vaikščiojo ir kalbėjo kitu greičiu, praleisdavo tam tikras teksto dalis, atliko veiksmus ne ta pačia tvarka ir aprašas veikiau kliudė klausytis spektaklio, nei padėjo. Per antrąjį veiksmą nusprendžiau padėti tekstą į šoną ir tiesiog improvizuoti. Po spektaklio žiūrovai minėjo, kad garsinis vaizdavimas jiems labai patiko, o antrojo veiksmo aprašo skaitymas buvo daug sklandesnis, lengviau suprantamas ir malonesnis ausiai. Labai džiaugiausi tokiu įvertinimu ir didžiavausi, kad pavyko prisitaikyti prie situacijos. Visų minėtuose projektuose, profesinėje praktikoje ir studijų metais patirtų sunkumų nebūčiau įveikusi viena, tad noriu padėkoti doc. dr. Laurai Niedzviegienei, dr. Jurgitai Astrauskienei ir jaun. asist. dokt. Linai Abraitienei už pagalbą, kantrybę, suteiktas žinias ir pamokymus.
Jūsų nuomone, kodėl studentams reikėtų būti aktyvesniems ir įsitraukti į dėstytojų siūlomus bendrus projektus, tyrimus ir pan.?
Nors per paskaitas gauname daug naudingos informacijos ir užduočių, vien tik taip viskam nepasiruošime. Dalyvaujant projektuose ar atliekant tyrimus pasitaiko įvairiausių beprecedenčių iššūkių ir sunkumų, apie kuriuos paskaitose nebūna net kalbėta. Tuomet tenka suburti kolegas ir ieškoti sprendimo kartu, o ši patirtis yra neįkainojama, kai vėliau dirbi savarankiškai ir atsakymų ieškai vienas.
Kokių savybių, įgūdžių jums pačiai dažniausiai prireikdavo studijų metu?
Dažnai prireikia pasitelkti visą išmonę ir kūrybingumą, kad į trumpą subtitrą sutalpintum kelių knygos eilučių vertės sakinį ar perteiktum ekrane rodomą juokelį, kurio gal net nesimato apsaugotame ir užtamsintame vaizdo įraše. Būtinas kruopštumas, tikslumas ir visiškas atsidavimas kiekvienam projektui – ne tik gilintis į techninį žodyną, bet ir perskaityti knygas, pagal kurias pastatytas verčiamas filmas ar serialas. Svarbu žinoti savo stipriąsias sritis ir silpnybes, nebijoti prašyti pagalbos pastrigus. Ir atvirkščiai – nepamiršti suabejoti savimi ir perskaityti vertimą objektyviomis akimis. Būna, kad pagautas darbinio įkarščio netyčia praleidi esminį žodį ir klaidingai supranti pasakytą mintį, tačiau jautiesi tikras, kad viskas buvo aišku.
Ar studijuodama jau žinojote, kur sieksite karjeros? Ar jūsų dabartinė veikla susijusi su vertimais?
Planavau po studijų dirbti individualiai ir versti filmus arba literatūrą, bet netikėtai gavau darbą vienoje JAV finansų įmonėje. O prieš daugiau nei metus per „LinkedIn“ su manimi susisiekė JAV lokalizavimo įmonės „Pixelogic Media“ atstovė, kurią sudomino mano studijų bei praktikos metu įgyta patirtis ir atlikti projektai. Ji teigė, kad ieško tokio žmogaus kaip aš, tad pasiūlė sudalyvauti interviu. Neilgai trukus laimėjau atranką į vadovės poziciją ir tapau įmonės atstove Lietuvoje. „Pixelogic Media“ bendradarbiauja su didžiausiomis pasaulio kino studijomis ir OTT platformomis, dubliuoja ir subtitruoja audiovizualinę produkciją, ruošia rodymui internete ir kino teatruose. Esu atsakinga už tos produkcijos lokalizavimą į lietuvių kalbą – vadovauju lietuvių vertėjų komandai, skirstau jiems darbus, užtikrinu kokybę, prižiūriu, kad darbai būtų priduoti laiku, sprendžiu kylančias problemas ir priimu strateginius lokalizacijos sprendimus.
Koks, jūsų manymu, turėtų būti vertėjas? Ar kiekvienas, besidomintis kalbomis, kinu, galėtų tapti vertėju?
Dažnai girdžiu žmones kalbant, kad bet kas, bent kiek mokantis angliškai ir laisvalaikiu žiūrintis filmus, gali subtitruoti. Tai netiesa – net ir patyrę literatūros vertėjai ne visada tampa gerais subtitruotojais, nes šis vertimo mediumas turi visai kitus reikalavimus. Puikiai mokėti gimtąją ir užsienio kalbas bei mėgti kiną yra būtina, tačiau be galo svarbūs ir kiti dalykai. Reikia išmanyti technines subtitrų taisykles, perprasti fiziologinius ir psichologinius tikslinės auditorijos poreikius, mokėti segmentuoti patogiai skaitomą tekstą, nuolat sekti industrijos naujoves ir pokyčius. Filmų vertėjai turi dirbti ne tik gerai, bet ir labai greitai, nes darbų terminai tikrai trumpi, neretai tenka „žongliruoti“ keliais vertimais vienu metu.
Kokios kompetencijos, jūsų manymu, šiandien reikalingiausios darbo rinkoje? Ar pakanka tik baigti studijas? Ar būtina aktyvi veikla ir studijų metu (savanorystė ir pan.)?
Konkreti situacija priklauso nuo pasirinktų studijų, bet pastebiu dėsningumą – nebeužtenka vien baigti studijas. Nedaug įmonių apmoko savo būsimą darbuotoją, dažniausiai darbdaviai tikisi, kad žmogus jau mokės viską, ko reikia, ir bus įgijęs praktinės patirties. Tam tinka ne tik darbas, bet ir studijų metais atlikti projektai, kita veikla. Taip pat svarbus požiūris į darbą ir asmeninės savybės: darbdaviai vertina lankstų, patikimą, atsakingą darbuotoją; svarbu, kad darbuotojas gebėtų dirbti protingai, o ne tik sunkiai; kad norėtų tobulėti ir sutartų su kolegomis; kad ne tik siūlytų savo pagalbą, bet ir prašytų jos pats.