Šaltuoju metų laiku žmonės laisvalaikį kur kas dažniau leidžia prie televizoriaus, kompiuterio ir telefono ekrano, todėl išauga ir su medijomis dirbančių vertėjų paslaugų paklausa. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto doc. dr. Laura Martinkutė ir Audiovizualinio vertimo studentai prisideda prie filmų pritaikymo neįgaliesiems pasitelkdami garsinį vaizdavimą.
Vertėjas – tarpininkas tarp vaizdo ir žodžio
Dr. L. Martinkutė pabrėžia, kad atsakingas požiūris tiek į „klasikinį“ vertimą iš vienos kalbos į kitą, tiek į specializuotą, kai audiovizualinis turinys pritaikomas žmonėms su sensorine negalia, yra būtinas. „Aprašant vaizdus neregiams, reikia objektyvumo, atidumo, jautrumo žodžiui, kad asmuo, įsijungęs filmą ar stebėdamas spektaklį, iš garsinio vaizdavimo komentarų kuo aiškiau ir lengviau įsivaizduotų, kas vyksta. Todėl vertėjas turi ne tik tiksliai įvardyti tam tikrą vaizdinį, bet ir būti nešališkas, komentarais neprimesti savo nuomonės, nevertinti, apgalvoti, kad žodžiai neįžeistų“, – apie iššūkius pasakoja pašnekovė.
Pasak L. Martinkutės, bene įdomiausia darbo dalis – raiškos „rebusų“ sprendimas. „Kartais visą pusdienį mintyse svarstai tam tikrą filmo sceną, kadrą ar savo sukurtą sakinį, kol galiausiai randi tinkamiausią išraiškos formą. Tuomet užrašai tuos „išnešiotus“ sakinius ir galiausiai jautiesi ramus, viską apgalvojęs, įvertinęs, sukūręs objektyvų, diplomatišką ir vaizdingą tekstą“, – sako ji.
„Jei pirminio teksto siunčiamą žinutę perduosi klaidingai, apgausi galutinį vartotoją, ir nesvarbu, ar tai vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, ar garsinis vaizdavimas. Vertėjas privalo atsakingai vertinti savo darbą. Pakanka tik įsivaizduoti, kokią žalą gali patirti asmuo, kuris remsis klaidingai išversta kokio pavojingo prietaiso naudojimo instrukcija. Tiesa, dažniausiai audiovizualinio vertimo specialistai verčia arba pritaiko filmus ir spektaklius, tačiau net ir čia negalima klaidinti žiūrovo cenzūruojant ar pridedant tekstui pikantiškesnių detalių nei originale“, – akcentuoja L. Martinkutė. Pasak jos, svarbiausios vertėjo savybės – kruopštumas ir atsakomybė už kiekvieną žodį, nes esi tarpininkas tarp dviejų kalbų arba tarp vaizdo ir teksto.
Turinio pritaikymas pamažu tampa norma
Jau devynerius metus dėstytoja, bendradarbiaudama su neregių ir silpnaregių bendruomenei atstovaujančiomis institucijomis, padeda pritaikyti (audio)vizualinę medžiagą regos negalią turinčiai auditorijai. L. Martinkutė džiaugiasi, kad kultūros ir meno institucijos, atskiri kūrėjai vis labiau domisi šios visuomenės grupės poreikiais, siekia jiems pritaikyti savo kuriamus filmus, spektaklius, knygas ar kitą vizualųjį ir audiovizualinį turinį.
Ypač aktyviai turinio prieinamumu rūpinasi Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. LRT balso aktorius Giedrius Arbačiauskas yra pagrindinis Lietuvos garsinio vaizdavimo balsas. Būtent jis girdimas daugelyje LRT iki šiol neregiams ir silpnaregiams pritaikytų produktų su garsiniu vaizdavimu. Ši institucija, padedama doc. dr. L. Martinkutės, iki šiol neregiams yra pritaikiusi daugiau nei 150 vienetų audiovizualinės produkcijos.
Kaip teigia dėstytoja, televizija yra viena patogiausių platformų didinti kultūros prieinamumą asmenims su regos negalia, nes ši platforma daugeliui pasiekiama nė neišėjus iš namų. Be to, dabartiniame interneto amžiuje nesunkiai galima pasinaudoti televizijų archyvais ar platformomis internete, tampa įmanu tuo pačiu filmu pasimėgauti kelis kartus, auditorija „nepririšta“ prie programos tinklelio.
Džiugu, kad į pritaikomumo gerinimo procesus įtraukiami ir VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo studijų programos studentai, kurie per pastaruosius penkerius metus irgi padėjo pritaikyti ne vieną Lietuvos kūrėjų filmą. Užsienio produkcija kol kas dar mažai prieinama neregių ir silpnaregių auditorijai, nes sudėtingiau gauti autorių leidimą modifikuoti originalų kūrinį. Bet ir šioje srityje tikimasi proveržio.
Tenka nuolat gilinti žinias įvairiose srityse
Filmai – tik viena sritis, kurioje savo žinias pritaiko ir kompetencijas tobulina garsinio vaizdavimo specialistai. Jie taip pat kuria aprašus nuotraukoms, knygų iliustracijoms, muziejų eksponatams, lankytiniems objektams ir šią medžiagą neregiams pateikia garsinio vaizdavimo būdu – tekstas įgarsinamas studijoje ir tampa garso takeliu arba tekstą žodžiu gyvai perteikia žmogus gidas. „Tiesa, tokio tipo veiklose svarbu ne tik atsakingai parengti tekstus, bet ir suplanuoti bei įvertinti, kokios techninės priemonės (pavyzdžiui, ausinės, QR kodas ar kt.) būtų efektyvesnės“, – pabrėžia pašnekovė.
Dėstytoja džiaugiasi, kad studentams tokios praktinės užduotys ne tik naudingos, bet ir įdomios. Taip jie gali praktiškai pritaikyti paskaitų metu įgytas žinias ir išmokti kūrybiškai spręsti kilusius iššūkius. Gilinantis į vertėjų darbo kasdienybę susidaro įspūdis, kad kiekviena veikla atveria naują pasaulį, paskatina domėtis skirtingomis sritimis, išmanyti kuo daugiau, tobulinti asmenines savybes.
„Su studentais išmokstame įvairiausių dalykų, kurių kitaip niekada nesužinotume. Pavyzdžiui, apie vaizduojamąjį meną, meno kryptis, architektūrą. Juk tiksliai neaprašysi pastato, jeigu neturi žinių apie tai, kokiai epochai, kokiam architektūros stiliui jis priklauso“, – pasakoja Kauno fakulteto garsinio vaizdavimo dėstytoja.
„Universalios“ tiesios paieškos
Laura Martinkutė, vardydama vertėjo specialybei reikiamas kompetencijas, užsimena, kad ši veikla patiks žmonėms, kurie yra kruopštūs, analitiškai mąstantys, jautrūs detalėms, intuityvūs. Tokie studentai mėgausis studijų procesu ir dar labiau pagilins turimas kompetencijas, įgys specifinių profesinių žinių ir įgūdžių. „Audiovizualinio vertimo vertėjas turėtų mėgti kiną, teatrą, vaizdo žaidimus, gebėti tuos audiovizualinio meno produktus analizuoti, nepatingėti ieškoti tinkamiausio vertimo teksto varianto. Todėl atidumas detalėms, analitiniai gebėjimai palengvins informacijos paiešką, padės daugiau sužinoti apie pasaulį ir tam tikras konkrečias sritis“, – sako ji.
Su studentais ji dažnai diskutuoja ne tik apie specifinių žinių reikalaujančius dalykus, bet ir apie tai, kaip kuo tiksliau aprašyti žmogų, pastatą ar daiktą. Dėstytoja pastebi, kad tai, kaip matome dalykus, neišvengiamai priklauso nuo asmeninės patirties, amžiaus, išsilavinimo ir kitų specifinių faktorių. Tą patį dalyką skirtingi žmonės gali matyti ir vertinti skirtingai, tai natūralu, bet garsiniame vaizdavime reikia kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo subjektyvių vertinimų ir ieškoti „universalios“ tiesos.