„Brangiausia, ką davė studijos, – taigi draugystė. Tai buvo nepamirštami metai, prigalvodavome daugybę nuotykių“, – nostalgiškai džiaugsmu dalijasi Vida Butkutė-Packočinienė, VU Ekonomikos fakulteto alumnė. 55 metų Vilniaus universiteto baigimo metinių proga 14-toji studentų laida (1964 – 1968 m.), studijavusi Pramonės ir maisto prekių mokslo ir prekybos organizavimą, susitiko Kauno fakultete. Vida – ne tik Kauno fakulteto alumnė, bet ir buvusi dėstytoja. Šiandien mamos pėdomis seka ir mokslininkė Skirmantė.
Alumnams surengta ekskursija po pastatų ansamblį, o Žalčio menėje jie nustebinti nuotoliniu VU sveikinimu ir atminimo dovanomis.
Universitetas sujungė visam gyvenimui
„Universitetas sujungė mus visam gyvenimui. Turime tradiciją susitikti kas penkerius metus ir sėkmingai ją puoselėjame, galbūt todėl, kad nemaža mūsų dalis po studijų liko dirbti Kaune. Stengiamės prisiminti studijas ir priminti apie save, bet, žinoma, tai priklauso nuo visų grupiokų noro“, – pasakoja alumnė. 2018 m., švenčiant studijų baigimo penkiasdešimtmetį, iš 32 bendramokslių buvo surasti 26. Vieno rasti nepavyko, 5 jau buvo mirę, į minėjimą atvyko 20. Šiemet, po penkerių metų, susitikime dalyvavo 15. „Dar norime susitikti, todėl tikimės sulaukti 60 metų sukakties“, – viliasi Vida Butkutė-Packočinienė. „Manau, kad visi mes įpareigoti puoselėti VU gerą vardą ir tuo didžiuojamės“, – sako ji.
Alumnė pasakoja, kad studijų draugės lydėjo visą gyvenimą. „Po studijų dirbti Kaune paskyrė mus penkias. Viena iš mūsų buvo kaunietė, bet ji grįžo pas senus draugus, o mes keturios iki šiol išlikome drauge: vardadieniai, gimtadieniai, vestuvės, vaikų gimimai ir jų šventės – visada kartu“, – džiaugiasi ji. Po kurio laiko iš Alytaus į Kauną persikėlė dar viena grupiokė. „Iki šiol visos tvirtai susicementavę. Kol kas taip ir liksim – ir džiaugsme, ir nelaimėje drauge. Mano dukros irgi laiko jas savo draugėmis“, – ilgametę draugystę brangina Vida Butkutė-Packočinienė.
Studijas pasirinkti padėjo brolis
„Kai baigiau vidurinę mokyklą Šiauliuose, nebuvo kitos minties, tik studijuoti. Kadangi vyresnis brolis jau mokėsi VU Chemijos fakultete, ir aš apie tai galvojau“, – paprastai apie savo pasirinkimą pasakoja ji. Vis tik į Chemijos fakultetą ji nestojo paklausiusi brolio, ketvirto kurso studento, sakiusio, kad mergaitei geriau studijuoti ekonomiką. Taip 1964 m. ji tapo tuometinio VVU Ekonomikos fakulteto pirmakurse. 1968 m. baigė Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą – taip okupuotoje Lietuvoje vadinosi Vilniaus universitetas.
„Šeštojo dešimtmečio ir dabartinės studijos, mano manymu, labai skiriasi. Mūsų mokslai buvo panašūs į mokyklos – niekas neklausia tavo nuomonės, lankai paskaitas, seminarus, yra atsiskaitymai, laboratoriniai darbai...“, – prisiminimais dalijasi Vida Butkutė-Packočinienė. Pasak jos, tikrasis studentavimas būdavo laisvas laikas iki sesijos, o tada egzaminai ir atostogos. Ponia Vida pasakoja, kad buvo ir dalykinių išvykų. Ypač įsiminė savaitę trukusi pažintinė ekskursija į tuometinį Leningradą, gamybinė Lietuvos lengvosios pramonės ir maisto įmonių, fabrikų ekskursija. Studentai turėjo pažinti studijų objektą – prekių mokslą, sužinoti, kas gaminama Lietuvoje, diskutuoti su dėstytojais, katedros vedėju Juozu Pričinausku, kuris buvo prekių mokslo pradininkas Lietuvoje.
Ir dukros gyvenimą paženklino dėstytojos profesija
„Dėsčiau Prekybos organizavimą ir rinkotyrą (prekių paklausą). Studentai buvo daugiausia prekybos darbuotojai, tad, tais deficito laikais, gaudavau daug nepatogių klausimų: kaip išspręsti prekybos organizavimą, patenkinti paklausą, atlikti rinkos planavimą, prognozavimą“, – prisimena Vida Butkutė-Packočinienė. Tuometiniame VU Kauno vakariniame fakultete ji dėstytojavo, kaip pati sako, nedaug – aštuonerius metus. „Buvau valandininkė, ateinanti vieną kartą per savaitę į vakarines paskaitas, tad su kitais dėstytojais susitikdavome retai“, – pasakoja pašnekovė. Vida prisimena, kad visi dėstytojai būdavo kviečiami dalyvauti paskutinėje, bendruomenės tradicija tapusioje paskaitoje.
Šypseną kelia, kai anūkai sako: „Tai Jums, močiute, viskas aišku: mokykla, universitetas, paskyrimas, darbas, na, ir gyvenimas“. „Dabar atėjo kitokie laikai. Studentai ilgai renkasi programas, mokslus, keičia juos“, – pastebi ji.
„Negalvojau, kad mano dukra Skirmantė bus dėstytoja, kad pasirinks profesinį kelią akademinėje srityje, tačiau visada palaikiau, stengiausi kuo nors pagelbėti. Gamindama pietus šeimynai visada mėgdavau klausytis protingų jos su tėveliu kalbų apie įvairius dalykus“, – dalijasi mintimis Vida Butkutė-Packočinienė. Ji neslepia, kad dukros disertacijos gynimo procesas prailgo, kilo abejonių, tad pasiūlė: „Jei taip sunku, užkask ją giliai ir nebegrįžk, pamiršk“. Šiandien sako besididžiuojanti dukros stiprybe ir ryžtu siekti tikslo. Mokslininkė kartu su dukros gimimu įgijo ir daktaro laipsnį. „Labai džiaugiuosi, kad dirba VU Kauno fakultete, ir tyliai galvoju, kad jau būtų laikas jai imti galvoti ir apie profesoriaus laipsnį. Juk net ir pelėdai jos vaikai gražiausi ir protingiausi“, – viltingai užsimena ponia Vida Butkutė-Packočinienė.