Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Informacinių technologijų priežiūros centro vadovas Juozas Stočkus yra ne tik savo srities profesionalas, bet ir Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskr.) 2-osios rinktinės šaulys. Šiemet už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį jis apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu. J. Stočkaus profesiniai įgūdžiai buvo itin reikšmingi koordinuojant savanorių veiklą sėkmingoje Kaune sausio pradžioje dingusios mergaitės paieškos operacijoje. Jis nebejoja, kad ši istorija liks bendruomeninės jėgos pavyzdžiu ir paskatins daugiau žmonių ir taikos periodu imtis savanorystės.
Neeilinė visuomenės empatija
Po žiniasklaidos straipsnių apie rekordinius šalčius sausio 7-osios vakarą pasirodę pranešimai apie Kaune dingusią mergaitę sujaudino visuomenę. Šia žinia žmonės socialiniuose tinkluose dalijosi žaibišku greičiu. Vos sužinojęs apie įvykį ir organizuojamą paiešką Juozas susisiekė su Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskr.) 2-osios rinktinės dronų operatoriais ir po 10 minučių jau buvo kelyje į kuprinę įsimetęs asmeninį kompiuterį. Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinė atskiros užduoties paieškai iš policijos nebuvo gavusi, todėl šauliai paieškos operacijoje dalyvavo kartu su kitais savanoriais pagal griežtus Policijos departamento nurodymus. Tuomet ir be įrangos, ir su termovizoriais buvo šukuojami nuošalesni kiemai, įtarimų keliantys skersgatviai, užkampiai ir atokiau palikti automobiliai. „Ne kartą šaulių pratybose patirtos panašios situacijos šįkart palietė emociškai, o aktyvus įsitraukimas į procesą pavertė problemą itin asmeniška“, – dalijosi Juozas. Jis pats yra mažamečių vaikų tėvas.
Užtikrinta efektyvi komunikacija
Socialiniame tinkle „Facebook“ operatyviai sukurta speciali grupė, kurios bendruomenė sparčiai plėtėsi. Jungėsi nauji vartotojai, o esami dalijosi informacija apie savarankiškas dingusios kaunietės paieškas. Juozas sako, kad pagarbos už iniciatyvą verta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotoja Vytautė Stankevičienė ir neabejoja, kad jai taip pat pravertė profesinės kompetencijos ir asmeninis suinteresuotumas. Visos paieškos metu Vytautė buvo viena pagrindinių virtualiosios komunikacijos administratorių ir valdė maždaug 60 tūkst. žmonių auditoriją. Informacija buvo valdoma keliais pjūviais – du pokalbių kambariai, „Zello“ kanalas, „Facebook“ grupė. Sausio 8-osios rytą soc. tinkluose pasirodė pirmieji su Policijos departamentu suderinti įrašai apie koordinuotas paieškas.
Kruopštus koordinavimas
„Pagrindinis siekis buvo koordinuoti savanorius, gauti atsakomąjį ryšį: žinoti, kas kur buvo ir ką padarė. Dauguma savanorių, ko gero, nėra dalyvavę jokiose paieškose. Policija baiminosi, kad patys to nenutuokdami jie gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui“, – pasakojo J. Stočkus prisidėjęs organizuojant sklandesnį ir produktyvesnį darbą. Iš kolegų jam teko girdėti, kad dar vykstant nekoordinuotoms paieškoms pasitaikė atvejų, kai žmonės dešimtis kartų beldėsi į tas pačias duris. Būtent dėl darbo efektyvumo individualiai ieškoję savanoriai per „Zello“ platformą buvo kviečiami jungtis į koordinuotas paieškas. Žinomi atvejai, kai savanoriai peržengė ribas ir ėmėsi savavališkų veiksmų: stabdė jiems įtartinus automobilius, laužėsi į garažus ir sandėliukus. J. Stočkus atkreipia dėmesį į nepakankamą visuomeninę suvoktį apie gelbėjimo operacijos veikimo principus. Prieš leisdamiesi į koordinuotas paieškas kartu su policijos pareigūnais savanoriai kaskart turėjo išklausyti instruktažą. Žmonės buvo informuoti, kaip elgtis nežinomose vietose, o radus įtartinų daiktų juos fotografuoti, informuoti policijos pareigūnus ir jokių būdu neliesti. „Tarnybos buvo puikiai pasiruošusios, tačiau keli šimtai geranoriškai nusiteikusių piliečių tapo iššūkiu“, – pasakoja jis ir paatvirauja, kad netruko pasinaudoti šaulių sąjungos pratybose įgytais įgūdžiais – žemėlapyje apžvalgos teritorijas skirstyti atskiroms savanorių grupelėms.
Savanorių išbandymas šalčiu, nuovargiu ir nerimu
Juozas prisimena, kad nei oro, nei darbo sąlygos nebuvo ypač geros. Paieškas apsunkino sniegas ir šaltis. Žiema, kaip tyčia, mušė rekordus – termometro rodikliai krito žemiau –20 °C. Buvo nuspręsta dirbti pamainomis. Pirmąjį vakarą J. Stočkus ėmė braižyti žemėlapius lauke stovinčiame automobilyje, vėliau Policijos komisariato koridoriuje, padedamas kolegos, ir tik sausio 8-osios rytą Lietuvos šaulių sąjungos nariai gavo šildomą patalpą įsikurti. Pasak jo, ypatingą vaidmenį atliko ir informacijos, plūstančios į „Zello“ kanalą ir „Facebook“ grupę, valdymas. Jį stebino, tiek nesusijusios bei klaidinančios informacijos srautas, tiek administratorių pasiryžimas trinti tokius komentarus, o apie kai kuriuos net pranešti policijai.
Stiprybė vienybėje
Paieškos operacijoje dalyvavo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, policijos mokyklos kursantai, dešimtys policijos ekipažų, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos savanoriai, VšĮ „K9 paieška“ ir kiti. Būta ne tik kauniečių, prisijungė daug Kauno rajono gyventojų, atvykusieji iš Kėdainių, Vilniaus, Marijampolės, Vievio, Elektrėnų. Juozas džiaugiasi, kad šis įvykis suvienijo tokią gausybę skirtingų žmonių. Šaulys pasakoja, kad savanoriai vieni kitus vaišino užkandžiais, karštais gėrimais. Jų parūpino ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, policijos pareigūnai. J. Stočkus atkreipia dėmesį, kad paieška Kaune – tik dalis operacijos. Tuo pačiu metu policijos pareigūnai neviešindami dirbo savo darbą, visuomenę informuodami tik tiek, kiek būtina, taikydami tokioms situacijoms sukurtas metodikas. Jo įsitikinimu, kuo daugiau žmonių Lietuvoje tiek dėl savo, tiek dėl artimo saugumo turėtų įgyti žinių apie reagavimą ir elgesį ekstremaliose situacijoje
Didžiulis pažadas ateičiai
Naujieną, kad mergaitė rasta ir keliauja namo, Juozas sužinojo žmonos pažadintas iš gilaus miego po 21 val. budėjimo. Pasak jo, džiaugsmo ašaros buvo didžiausias apdovanojimas už įdėtas pastangas ir tik patvirtino, kiek daug gali vieninga visuomenė ir profesionalai. „Bendruomenės įsitraukimas – didžiulis žmogiškasis išteklius ir jėga, kuri gali ir kurti, ir griauti“, – įsitikinęs J. Stočkus. Jis džiaugiasi galėjęs prisidėti. Jis taip pat nuoširdžiai antrina pareigūnų prašymams netapti chaoso dalimi ir labai kritiškai vertinti visą informaciją, kuri pateikiama viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose. Paieškai pasibaigus „Facebook“ grupėje buvo pašalinti beveik visi įrašai, tačiau grupė tebėra aktyvi su viltimi ją panaudoti kilniems tikslams ateityje. Grupė pavadinta „Vieningi kartu!“ bendru grupės narių sutarimu.
„Vieningi kartu!“.
Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojo Vytautės Stankevičienės, šie žodžiai esą geriausiai atspindi pastarųjų savaičių įvykius ir bendrystės jėgą. Apie tai ji rašė savo paskyroje „Facebook“. „Pastarųjų dienų įvykiai dar kartą parodė, kokio dydžio ir stiprumo gali būti susivieniję žmonės. Valandų valandas dalyvauti paieškose, kai oro temperatūra –23 °C, nenuilstant sekti ir dalytis informacija, važinėti, ieškoti, o kur dar bendrauti tarpusavyje... Visi, dalyvavę ir prisidėję prie dingusios mergaitės paieškos, jau įėjo į istoriją. Nerealus bendruomenės sutelktumas ir įsitraukimas parodė, kokia galinga jėga yra žmonių vienybė. Mūsų visų vienybė. Kiekvieną kartą per paieškos susitikimus stebėjau susirinkusius žmones, savanorius, šaulius, pareigūnus ir buvo aišku – jie padarys viską, kad ši paieška pasibaigtų kuo greičiau“, – V. Stankevičienė ir dabar tiki, kad pasikartojus scenarijui visuomenė išliktų tokia pat jautri.