Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bakalauro studijų programos Lietuvių filologija ir reklama alumnas Mantas Kuizinas jau beveik dešimtmetį dirba Prezidentūros Valstybės pažinimo centre. Kadaise juoką kėlęs klausimas „Kas už kalbėjimą mokės pinigus?“ šiandien jau turi atsakymą – ir ne vieną. Išbandęs įvairias veiklas, jis įsitikino: komunikabilumas, empatija ir nuoširdus atsidavimas yra jo karjeros sėkmės formulė. Šiandien kiekvienam, ieškančiam savojo kelio, Mantas linki judėti kryptingai ir atkakliai siekti savirealizacijos, kad profesinis gyvenimas nuolat dovanotų atradimų.
„Gyvenime labiausiai pasiteisino universitete puoselėtos vertybės – nesiblaškyti ir siekti savo tikslo bet kokiomis priemonėmis. Net jei tai skamba banaliai. Iš prigimties esame tingūs, mėgstame atidėlioti, bet gyvenimas bėga per greitai, kad kažko lauktume. Dėstytojai ne kartą akcentavo: jei turi gerą idėją – veik čia ir dabar“, – prisimena M. Kuizinas.
Puoselėjami pomėgiai nuvedė profesiniu keliu
Mantas pasakoja, kad dar pradinėse klasėse domėjosi grožine literatūra – daug skaitė, aktyviai dalyvavo skaitovų konkursuose, dažnai laimėdavo klasės greitojo skaitymo varžybose. Be to, turėjo lakią vaizduotę ir net kūrė pasakas. Visgi metai Vilniaus universitete vaikinui iš Pakruojo (Aukštaitija) nebuvo patys lengviausi – teko kovoti su tarme ir, kaip ir daugumai kursiokų, viešojo kalbėjimo baime. Dabar malonu tai prisiminti – ypač žinant, kad norėdami išmokti viešai kalbėti žmonės už mokymus moka didelius pinigus. Pasak M. Kuizino, gebėjimas taisyklingai kalbėti lietuviškai, aiškiai ir apgalvotai reikšti mintis jau atsipirko su kaupu.
Mantas aktyviai dalyvavo studentiškose veiklose, todėl tiki pasiėmęs ir davęs viską, ko tuomet reikėjo. Jis drąsiai teigia, kad būtent aukštasis mokslas lėmė jo profesinius pranašumus: pasaulėžiūrą bei elgesio ir bendravimo manieras. Tai ypač pravertė „Erasmus“ mainų programoje Ispanijoje, kur vaikinas gilinosi į užsienio šalių literatūrą. Tokios vertingos ir įvairiapusės patirties Mantas linki kiekvienam filologui, nes prasiplečia suvokimas apie pasirinktą sritį.
„Universitetas, kaip bendruomenė, turi savitą dvasią, net sunku ją apibūdinti. VU Kauno fakultetas man įsiminė unikalia aplinka ir atmosfera. Jaučiausi itin savas. Mažesnė bendruomenė lemia, kad visi vieni kitus geriau pažįsta. Sutikti dėstytojai – tikri savo srities profesionalai. Net jei vieną semestrą mokaisi visai kito dalyko, gali kreiptis pagalbos į bet kurį dėstytoją – visada rasi palaikymą, gausi patarimą – jautėmės kaip kolegos. Iki šiol palaikome ryšį su dėstytoju Robertu Kudirka“, – pasakoja M. Kuizinas.
Mantas tiki, kad svarbiausia – ne vien tikslas, bet ir procesas: patirtys, pamokos, o kartais ir nesėkmės. Jam atmintyje iš studijų išliko tie projektai, kurie iš pradžių atrodė beveik neįmanomi, tačiau galiausiai buvo sėkmingai įgyvendinti. Nors būti individualistu atrodė paprasčiau, M. Kuizinas ilgainiui suprato, jog dirbant komandoje net ir sudėtingiausi iššūkiai tampa lengviau įveikiami.
Išsilavinimas, kuris padeda įsitvirtinti
Studijų metais išbandęs darbą gimtojo miesto laikraščio redakcijoje, restorane, o vėliau renginių vedėju ir animatoriumi, Mantas įsitikino, kad svarbiausia ne tai, koks darbas, o su kokia emocija jį dirbi. Visas šias patirtis jis vadina vertingomis pamokomis, kurios padėjo formuotis jam kaip asmenybei. Dabartinėje darbovietėje, Valstybės pažinimo centre, jis atsidūrė tik dėl iniciatyvumo ir gebėjimo bendrauti – studijuojant Muziejininkystės ir paveldosaugos magistrantūroje dėstytoja pasiūlė pretenduoti į praktikos vietą.
„Kaip dabar pamenu, kai visus savaitgalius savanoriškai eidavau vesti ekskursijų parodose, viskas atrodė taip lengva – žmonės susidomėję klausosi (tikiuosi, taip yra iki šiol). Taip ir įleidau šaknis. Netrukus ir kolegos pastebėjo, su kokiu užsidegimu vyksta edukacijos ir pažintinės ekskursijos. Iniciatyva, kur bedirbtum, yra varomoji jėga. Teko ir pačiam kuruoti savanorių ir praktikantų komandą – visi tie, kurie rodė norą įsilieti į kolektyvą, taip pat Prezidentūroje vienur ar kitur įsidarbino“, – pasakoja M. Kuizinas apie nemažėjantį entuziastingų darbuotojų poreikį.
Empatija – raktas į mažų ir didelių žmonių širdis
Mantas beveik kiekvieną dieną mato naujus veidus, pasak jo, tai daro darbą įdomų. Specialistas pastebi, kad vienas didžiausių iššūkių – kartų skirtumai: pradinukų bendravimas visiškai skiriasi nuo paauglių ar studentų, todėl kiekviena ekskursija reikalauja kitokio bendravimo būdo. Viskas labai individualu – reikia lankstumo ir jautrumo auditorijai. Mantas visada pasiruošęs atsakyti į netikėčiausius klausimus ir juokauja, kad gilintis į sudėtingas temas jau tapo jo hobiu.
Pašnekovas džiaugiasi, kad darbe gali atsiskleisti – vis sugalvoja naujų idėjų, o kolektyvas jį palaiko kūrybiniame procese ir nesibaimina naujų sumanymų. Kadangi didžioji jo giminės dalis dirbo mokytojais (sesuo, mama, močiutė), o tiek tėtis, tiek seneliai skaitė labai daug knygų (namuose ir dabar yra visa knygų biblioteka), M. Kuizinas tiki, kad viskas, ko reikia, yra jo kraujyje. Ypač kantrybė. Pasak jo, tai itin svarbu dirbant su jaunesniais moksleiviais.
„Ugdyti jaunimą ir save kaip atsakingą pilietį man jau tapo savaime suprantama pareiga. Tokiu pagrindu buvo kurta visa centro vizija, o aš esu tik tarpininkas tarp lankytojo ir ekspozicijos turinio. Kartais pats užsiliūliuoju nuo savo balso ir atidirbto teksto – būna, tvyro ore toks susikaupimas, jog jaučiu, kad pavyko kažkur giliau prisibelsti, net šiurpai per kūną eina. Kai pavyksta pažadinti vaikų kritinį mąstymą, jaučiu, kad padariau gerą darbą“, – sako pašnekovas, įsitikinęs, kad valstybės sistemos suvokimas suteikia savotiškos galios kiekvienam piliečiui.
Stengiasi atliepti visuomenės poreikius
Daugiausia prasmės pasirinktame darbe Mantas pajuto per karantiną, kai centras nusprendė keisti veiklos kryptį ir pobūdį. Dar 2017 m. ne kartą už inovatyvumą apdovanota komanda sugebėjo pirmoji paskelbti nuotolines edukacijas, kurios vos per kelias valandas užsipildydavo mėnesiui į priekį. Lyderystė pasiteisino – kiti muziejai pradėjo adaptuoti savo veiklas ir perkelti jas į virtualią erdvę. M. Kuiziną labiausiai neramino moksleivių adaptacija ir psichologinė būklė – jautėsi socialinis atotrūkis, kurį teko gydyti ne vienerius metus po pandemijos.
„Dabar klasėse vis daugėja vaikų su individualiais poreikiais, tad konsultuodamasis su specialistais sukūriau kelias edukacines programas ir tokiems atvejams. Tai labai praturtino mano, kaip specialisto, gebėjimus dirbti su įvairiais žmonėmis,“ – pasakoja M. Kuizinas apie savo naują iniciatyvą.
Po pagrindinio darbo Manto „užklasine veikla“ tapo nekilnojamojo turto agento veikla – profesija, kurią jam rekomendavo buvusi kolegė, pastebėjusi puikius bendravimo įgūdžius. Maža to, akiratį plečia nuolatinės pažintys su skirtingais žmonėmis. Pasak Manto, šioje srityje pasiteisino studijuojant lietuvių kalbą įgyti teisės pagrindai, gera anglų kalba ar retorikos kursai.