„Sielų upė“ – šviesos ir atminimo kelias Kauno širdyje
Kai medžiai pasipuošia gražiausiomis rudens spalvomis, kai vakarais mieste vis anksčiau įsivyrauja tyla, o vėsa primena artėjančią žiemą, žmogaus širdyje ima busti ilgesys – šviesos, jaukumo ir artumo. Tai laikas, kai kiekviena žvakelė tampa mažyčiu stebuklu, kai prisiminimai apie mums brangius žmones sušildo net šalčiausią vakarą. Iš gilios lietuvių tradicijos išlikusios šventės – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – skatina sustoti, pažvelgti į dangų ir tyliai padėkoti tiems, kurie išėjo, bet tebėra su mumis – mūsų mintyse, istorijose, širdyse.
Jau 24-ąjį kartą Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentų atstovybė kviečia kauniečius ir miesto svečius dalyvauti jautrioje, šviesos ir atminimo kupinoje iniciatyvoje „Sielų upė“. Lapkričio 1-osios vakarą, kai miestas paskęs rudens rimtyje, nuo Laisvės alėjos fontano iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčios nušvis kelias, nusėtas šimtais mažų žiburių. Tai simbolinė sielų upė, jungianti praeitį ir dabartį, gyvuosius ir išėjusius. Kiekviena žvakelė – tai atminimo šviesa, tylus dėkingumo ir meilės ženklas.


Kviečiame 2025 m. spalio 28 d. 12 val. klausytis nuotolinės paskaitos „Nauji kalbos reiškiniai XXI a. pradžioje: natūralieji pokyčiai ir sociopolitinė kalbos inžinerija“, kurią skaitys Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė.
Boso diena – neoficiali šventė, skirta pagerbti vadovus, padėkoti už jų darbą, parodyti pagarbą ar tiesiog palaikyti draugišką atmosferą darbe. Nors ši diena Lietuvoje įsitvirtino tik po Nepriklausomybės atkūrimo, ji pastebimai populiarėja. VU KnF dėstytojas dr. Antanas Ūsas, sako, kad aklas madingo reiškinio perėmimas nieko gero nežada ir kviečia amerikietiškos dvasios šventei atrasti lietuvišką veidą.