VU Kauno fakultete dirba ne tik turtingą mokslinę patirtį sukaupę dėstytojai, bet ir unikalios, įkvepiančios asmenybės. Viena jų – Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslininkė doc. dr. Eglė Gabrėnaitė. Docentė pasižymi kruopštumu, reiklumu, puikiu humoro jausmu ir nuoširdžiu noru padėti studentams jų akademiniame ir profesiniame kelyje. Kviečiame artimiau susipažinti su E. Gabrėnaite, studentų išrinkta geriausia 2023 m. Kauno fakulteto dėstytoja.
Sveikiname jus su garbingu įvertinimu – esate išrinkta geriausia VU Kauno fakulteto dėstytoja. Panašu, kad Jums pavyko suderinti inteligentišką asmenybės žavesį ir aukštus mokslinius standartus. Kasdienes Jūsų pastangas vertina ir studentai, ir kolegos. Kaip supratote, kad būtent mokslas yra Jūsų pašaukimas?
Nors šiandien atrodo logiškas ir nuoseklus, tačiau baigus mokyklą pasirinkimas studijuoti lietuvių filologiją buvo paskutinės minutės sprendimas. Vienodai traukė ir kalbų, ir istorijos, ir filosofijos, net politologijos studijos. Galiausiai nusprendžiau, kad prie visų šių disciplinų neišvengiamai prisiliesiu studijuodama lietuvių filologiją ir išties nesuklydau: studijos buvo turiningos, plataus profilio. Baigusi bakalaurą vis dar nebuvau tikra, kur link gilintis toliau – į literatūros ar į kalbos mokslus. Lengvai įstojau į visuotinės literatūros programą Vilniaus universitete, tačiau likus keletui savaičių iki studijų pradžios pateikiau prašymą į kalbotyros magistrantūros programą. Tai buvo intuityvus, bet lemtingas sprendimas, atvedęs mane ten, kur esu dabar.
Jei dar kartą reikėtų rinktis studijas, matyt, vėl dvejočiau, nes traukia daugelis sričių – paveikioji komunikacija, retorika, kultūrinė antropologija, medijų studijos. Todėl, tikėtina, eičiau panašiu keliu ir rinkčiausi visas šias sritis įtraukiančias studijas. Beje, tokios yra ir tarpdalykinės studijų programos, kuriose dabar pati dėstau studentams (bakalauro studijų programa Lietuvių filologija ir reklama bei magistrantūros studijų programa Viešojo diskurso lingvistika), formuojančios išties platų akiratį ir teikiančios universalių kompetencijų.
Kas Jums pačiai yra kalba? Kaip suvokiate jos reikšmę kasdieniame gyvenime?
Mano požiūris į kalbą yra dvejopas. Iš pragmatinės perspektyvos matau ją kaip instrumentą, tenkinantį komunikacinius asmens, bendruomenės, visuomenės poreikius. Kuo kalba lankstesnė, funkcionalesnė, tuo ji gyvybingesnė, turtingesnės jos raiškos išgalės.
Giluminį mano santykį su kalba iliustruoja Evangelijos pagal Joną prologas: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ Dieviškasis logos, žodis, nužengęs iš dangaus, kuriąs žmogiškąjį pasaulį. Taigi kalba man pirmiausia yra kūrimo stebuklą įkūnijantis fenomenas, žmogiškosios egzistencijos pamatas, ir tuo pat metu mediatorius, teikiąs galimybę įžodinti juslines patirtis.
Esu jautri žodžiui, stengiuosi rasti taiklią, optimaliai mintį įžodinančią išraišką, man svarbi kalbos ekspresija, retorinė raiška, auditorijos įtrauktis. Studentus mokau paveikaus diskurso kūrimo strategijų, efektyvaus kalbėjimo, todėl stengiuosi, kad paskaitose išgirstų ir pamatytų (nes kalbą ne tik girdime, bet ir matome) autentiškų tokio kalbėjimo pavyzdžių.
Kaip vertinate lietuvių kalbos perspektyvas? Ar jai gresia išnykti? Ką laikote tikru lietuvių kalbos saugojimu?
Nūdienos lingvistinės batalijos medijose, ypač socialiniuose tinkluose, geriau už bet kokias apklausas atskleidė, kad kalba lietuviams rūpi. Ir rūpi taip stipriai, kad kone kiekvienas jaučiasi privaląs šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę. Ne kiekvienas ją moka ar nori įgarsinti korektiškai, dar rečiau – argumentuotai, tačiau šis rūpestis, nerimas dėl galimo kalbos pažeidžiamumo ar, priešingai, dėl tariamai perdėtos jos kontrolės iliustruoja, kad kalbą jaučiame kaip organišką savo tapatybės dėmenį, savivokos šerdį. Ir kol tokios pajautos esama, pavojaus išnykti lietuvių kalbai tikrai nėra. Kuo sąmoningesnis, kuo atsakingesnis bus kalbos vartotojas, tuo brandesnė bei saugesnė bus ir bendrinė lietuvių kalba.
Kas Jus labiausiai domina šiuolaikinėje lingvistikoje?
Man vienodai įdomios ir šiandien jau klasikinėmis vadinamos, ir moderniosios kalbotyros kryptys. Visos jos nuo pat pirmųjų žmonijos pamąstymų apie kalbą, jos kilmę, funkcijas veda, kaip suformulavo Umberto Eco, tobulos kalbos paieškų link: tos kalbos, kuria prabilo pirmieji žmonės, kuria galėtų tarpusavyje kalbėtis dievai arba į žmoniją kreiptųsi čia nusileidę ateiviai; kalbos, kurią atpažintų ir suprastų mūsų ainiai po dešimčių tūkstančių metų; kalbos, kuri idealiai, be prasminių nuostolių perteiktų mintį; galiausiai, skaitmenizuotos kalbos, kuria su žmogumi betarpiškai bendrautų dirbtinis intelektas. Tyrinėjant kalbą, manau, svarbiausia nepaleisti iš akių organiškos visumos: kiekviena nauja tyrimų prieiga yra ankstesniųjų tęsinys ir tuo pat metu naujas, unikalus kalbos fenomeno apmąstymas.
Kas Jums svarbiausia profesinėje veikloje?
Džiaugiuosi galinti sakyti, kad akademinė ir mokslinė veikla man yra savirealizacijos terpė. Aktyvų eksperimentų ir paveikių mokymo metodų paieškų laikotarpį keičia jau brandesnis sukauptos patirties bei įdirbio etapas. Nebetrokštu studentų išmokyti visko, kas tik įmanoma, dabar mano tikslas – padėti apčiuopti esmę, sudominti, įtikinti gaunamų žinių praktine nauda ir verte, ugdyti kritišką mintį. Didžiausias malonumas man kaip dėstytojai yra stebėti studento augimą – ir profesine, ir asmenybės formavimosi prasme.
Taip pat manau, kad geriausios dėstytojos vardas yra ne koks išskirtinis mano nuopelnas, bet visos bendruomenės sklandžios sąveikos rezultatas. Juk užgyvename ne tik unikalią asmeninę patirtį, bet ir susirenkame ją iš mokytojų, dėstytojų, kolegų. Didžiulė sėkmė ir paskata savo kelyje sutikti tinkamų vedlių. Paradoksalu, bet reikšmingą indėlį jaučiuosi gavusi nebūtinai iš tų dėstytojų, kurių paskaitos būnant studente atrodė smagios ir lengvos, priešingai, atminty geriausiai užsiliko daugiausia pastangų, refleksijos, skvarbios žiūros reikalavusios asmenybės. Greičiausiai nebūčiau tuo, kuo esu, ir ten, kur esu, jei ne puikioji lietuvių kalbos mokytoja Birutė Puskunigienė – ryški ir lemtinga asmenybė mano mokymosi istorijoje. Didžiaisiais mokytojais vadinu ir studijuojant universitete sutiktus dėstytojus. Iš bakalauro darbo vadovo dėstytojo docento Juozo Abaravičiaus perėmiau meilę stilistikos mokslui ir, matyt, polinkį į ekspresyvią, ryškią verbalinę ir vizualinę raišką. Magistro darbo vadovas profesorius Albertas Ružė išugdė, sakytumei, priešingų įgūdžių – preciziško tikslumo, atidumo detalėms, santūrios ir korektiškos raiškos. Disertacijos vadovė profesorė Regina Koženiauskienė gyvu pavyzdžiu sujungė šias priešybes: mokė skvarbios minties, retorinės iškalbos, vidinės inteligencijos ir profesinio atsakingumo dermės. Labai vertinu ir tai, jog šiandien turiu kolegų, į kuriuos, reikalui kilus, galiu kreiptis profesinių patarimų ir pagalbos. Galų gale, svarbiausia grandinės dalis yra studentai, kasdienis mano darbo iššūkis ir malonumas.
Kokią įdomią knygą arba straipsnį, kurį perskaitėte 2023 m. rekomenduotumėte studentams ir kolegoms?
Skaitau, žiūriu, klausau daug skirtingų žanrų literatūros, muzikos kūrinių, kino filmų. Net norėdama negalėčiau sudaryti geriausiųjų sąrašo, juk iš kiekvieno, net menkesnės vertės kūrinio, pasiimi tai, kas jame geriausia. Todėl užuot dalijusi atskirų kūrinių rekomendacijas, norėčiau paskatinti prisijaukinti naujas raiškos formas, pavyzdžiui, garsines knygas, kurių pasirinkimas kasdien vis didesnis. Tikiu, kad knygų mylėtojui niekas neatstos kokybiško popieriaus kvapo ir knygos puslapių šiurenimo, tačiau tam, kurio gyvenime knygoms nelabai lieka vietos, arba kiekvienam pakeliui į paskaitas, sportuojant ar gaminant pietus klausoma profesionalaus diktoriaus arba aktoriaus įskaityta knyga gali suteikti ne mažiau malonumo ir atradimo džiaugsmo. Jeigu vis dar esate nusiteikę skeptiškai, paklausykite laisvai prieinamų Dainiaus Svobono įskaityto Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukų – ne tik naujai atrasite šį lietuvių modernizmo klasikos kūrinį, bet ir neišvengiamai patirsite tikrą intelektualinį katarsį.