Alumni

Vis dažniau viešoje erdvėje pasirodantys pranešimai apie skardžiabalsę dainininkę Juliją Jegorovą džiugina Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenę (VU KHF). Ir ne veltui. Julija – puikus pavyzdys absolventės, sugebėjusios suderinti dainavimo malonumą ir rimtas vokiečių filologijos studijas. Šios dvi sritys lydi ją kasdien.

Gražūs prisiminimai apie fakultetą

Dainininkės kelią atrandanti ir vis platesniu gerbėjų ratu galinti pasigirti atlikėja Julija Jegorova dar mokyklos suole apie ateitį daug nesvarstė ir pasirinko vokiečių filologijos studijas VU KHF. Julija tikina, kad savo studentiškas dienas ji visada minės kaip vieną iš gražiausių ir laimingiausių jos gyvenimo akimirkų. „Prisiminimai išliko labai šilti. Aišku, visko buvo – ir gero, ir blogo, tačiau dabar studijas prisimenu, kaip gražų etapą. Juolab, kad nuolat palaikome ryšį su grupiokėmis, dažnai susitinkame, šiltai bendraujame, - šypsosi mergina. – Ir dėstytojai buvo geri, įdomūs. Patinerealiausia  buvo dėstytoja docentė Eglė Alosevičienė, labai dideles simpatijas jaučiau jai, pas ją rašiau ir bakalauro darbą“.

Studijų laiku įsisavintas žinias ir įgytus profesinius įgūdžius Julija sėkmingai taiko iki šiol. Mergina dirba spaustuvėje, jai nuolat tenka bendrauti su klientais ir partneriais vokiečių, anglų ir rusų kalbomis. „Gerai, kad mokslai nenuėjo veltui. Kalbos yra toks dalykas, kurį turi praktikuoti kas dieną. O man vokiečių kalba patinka, nuolat tenka bendrauti su klientais ir tiekėjais vokiečiais, dalyvauti įvairiose parodose, tad ir darbas tampa įdomus“, - sako mergina.

Muzika tapo aistra

Muzikali mergina dar studijų laikais trumpai dainavo ir fakulteto chore „Veni gaudere“. „Nors chore dėl laiko stokos teko pabuvoti trumpai, ten dainuoti buvo smagu. Prieš beveik 6 metus atėjusi dainuoti atsivedžiau savo draugę, kuri ten muzikuoja iki šiol. Tai savotiška mano duoklė šiam chorui ir fakultetui“, - sako dainininkė. Vėliau buvo keli muzikiniai televizijos projektai, kuriuose mergina buvo pastebėta, o jos stipraus tembro balsą teigiamai įvertino pripažinti Lietuvos scenos grandai: Violeta Riaubiškytė, Egidijus Sipavičius, Merūnas ir kiti.

Dabar merginos tvarkaraštis išties įtemptas. Po darbų, savaitgaliais ji lekia į Vilnių, kur laukia įvairi muzikinė veikla ir projektai, vakarais vėlgi – repeticijos ir koncertai, išvykos su Kauno „Šampaniniu“ choru.

Vis tik vienu didžiausių pasiekimų balsingoji VU KHF absolventė vadina savo solinės karjeros pradžią ir pirmojo debiutinio albumo „Mano balsas“ atsiradimą ir pristatymą. „Organizavome gyvo garso koncertą, kuris tikrai pavyko. Su muzikantais padarėme gražų reginį, susirinko didelis būrys žmonių, kuriems dovanojome puikų pasirodymą. Pati džiaugiausi ir klausiau, kodėl viskas taip greitai baigėsi“, - pasakoja dainininkė. Planų ateičiai be galo daug, tik Julija neskuba jų išduoti, bet savo klausytojams ruošia dar ne vieną muzikinę staigmeną.

Stojimas į universitetą yra vienas rimčiausių žingsnių gyvenime, o gauta specialybė greičiausiai paliks gilų įspaudą tavo asmenybėje. Retas kuris nuo vaikystės žino, kuo nori būti; juo labiau, kad tos svajonės dažnai pasirodo neįgyvendinamos.

Neįtikėtina, tačiau didelė dalis studentų supranta, ko nori, tik tada, kai jau studijuoja. Kartais atsitinka ir taip, kad specialybė visiškai neatitinka jų lūkesčių ir vizijų. Todėl šio teksto autorius pasišovė pasidalinti keletu praktinių patarimų, kaip apsispręsti.

Visų pirma, koks skirtumas kur, svarbiausia yra stoti ten, kur nori tu, o ne tėvai, seneliai, pusbroliai ar dėdienės. Savo gyvenimo kelią kloji tu, ir jeigu jie tikrai nori gero, tavo pasirinkimą supras ir nesikiš. Rekomenduotina stoti ten, kur ką nors moki ir supranti, nes jeigu stosi į orlaivių pilotavimą, nežinodamas, kur yra lėktuvo priekis, gali baigtis liūdnai. Taip pat patariama stoti kur nors, kur galėtum realizuoti ir teisinga linkme pakreipti savo interesus ir pomėgius, pavyzdžiui, šio teksto autorių visąlaik domino vertimas ir jam sekėsi anglų kalba, todėl kai sužinojo, kad anglų egzaminą išlaikė geriausiai iš visų, nusprendė, kad protingiausia būtų stoti į anglų filologiją. Savo sprendimo jis nėkart nepasigailėjo.

O jei nenori, gali nestoti visai (tėvai mėgsta tokią galimybę praleisti negirdomis) - pardavinėk čeburekus Palangoj arba nešiok picas kavinėj, užsidirbk pinigų, perlaikyk egzaminus (labai vertingas dalykas) ir tada persvarstyk stojimų sąrašą iš naujo. Ignoruok tuos, kurie sakys, kad iššvaistei laiką veltui – geriau pritrenk juos smegenų chirurgo diplomu po šešerių metų. O jei visgi įstosi, nebijok mesti to reikalo kol nevėlu, – blogiau bus tik suprasti, kad jau dvejus metus mokaisi to, kas visai nekelia susidomėjimo, o mesti studijas jau kaip ir ne prestižas... Visada yra galimybė perstoti, jeigu metų viduryje supranti, kad nori būti aktoriumi, o ne mechatronikos specialistu. Nekreipk dėmesio į politikus, kurie trūks plyš nori tave išlaikyti Lietuvoje – jie nieko nesupranta, ir stok į užsienį, jei manai, kad Lietuvoje negali savęs realizuoti. Ką išmoksi ten, galėsi puikiai pritaikyti praktikoje grįžęs į tėvynę.

Galiausiai, tiesiog liaukis paisyti kitų ir įsiklausyk į save: išgirsk, ko nori, ir pasiraitok rankoves, nes, kad ir ką pasirinksi, dirbti teks daug ir ilgai.

Grožinės literatūros vertėjas Gediminas Auškalnis

(anglų filologija, 2013 m.)

Leidykla „Alma littera“

2013 m. birželio 9 d. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) doktorantas Algirdas Pukis pakvietė visus į pelno ir naudos nesiekiančią sporto šventę miestui ir jo svečiams.

Dvejus metus brandinta idėja

„Prieš ketverius metus pradėjęs sportuoti su broliu, ėmiau svarstyti, kodėl Kaunas neturi savo bėgimo šventės, kuo gali pasigirti visi didieji Europos miestai, kasmet organizuojantys bent po vieną didelį bėgimą, dažniausiai maratoną. Tai pasirodė itin keista, tad būtent tada pradėjau galvoti apie tokio renginio Kaunui organizavimą“, – pasakoja Algirdas. Šia idėja pasidalinęs su keletu bendraminčių, jaunas vaikinas sulaukė didelio kartu sportuojančių draugų palaikymo, nes tokia idėja sukosi ne vieno galvoje. „Dabar „Kauno maratoną“ intensyviai organizuoja 5-6 žmonių iniciatyvinė grupė, kurios didžioji dalis – profesionalūs sportininkai, savo sričių specialistai. Per renginį prie iniciatyvos prisijungė dar per 60 savanorių. Turiu pripažinti, kad būtent sportininkai ir yra labiausiai motyvuoti, nors visi mes dirbame savanoriškais pagrindais, mus skatina idėja“, – neslepia VU KHF Verslo ekonomikos ir vadybos katedros doktorantas. Pernai pirmą kartą suorganizuotam maratonui, kurį planuojama rengti kasmet, suteiktas tarptautinio renginio statusas.

Daug laiko ir kantrybės pareikalavusi iniciatyva sukvietė sportininkus ir sporto mėgėjus, kurie, pasirinkę vieną iš kelių jiems priimtiniausių distancijų, galėjo varžytis 10,548 kilometrų, pusės maratono (21,097 km) ar pilno maratono (41,195 km) bėgimuose. Visiems bėgikams buvo įteikti rėmėjų prizai, atminimo medaliai, o dalyvių numeriuose įmontuotos mikroschemos fiksavo kiekvieno jų bėgimo laiką, kurį vėliau buvo galima pamatyti interneto svetainėje. Tuo pačiu metu buvo suorganizuotas estafetinis 4x10,578 km komandinis bėgimas, šeimos bėgimai (1,2 km ir 3,6 km).

Sporto šventė miestui

„Kauno maratone – 2013“ dalyvavo per du tūkstančius sporto entuziastų ir daugybė žiūrovų. Tarptautinio sporto renginio statusą įgijusiame maratone bėgo 30 dalyvių iš Švedijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos ir net tolimųjų Jungtinių Amerikos Valstijų bei Meksikos. „Aktyvūs buvo komandinės estafetės bėgimo dalyviai. Jame dalyvavo daugiau nei 50 komandų – politikų, verslininkų, universitetų atstovų ar tiesiog draugų kompanijų“, – pasakoja A. Pukis.

Renginyje buvo daug pramogų ir žiūrovams. „Į Kauno Nemuno salą susirinkę žmonės turėjo pajusti, jog tai ne vien bėgimas, o šventė visam miestui“, – įsitikinęs „Kauno maratono klubo“ direktorius. Susirinkusiems ten visą dieną koncertavo Linas Adomaitis, Pushas bei savo kelią dar tik pradedantys jauni atlikėjai ir muzikos grupės. Veikė sporto mugė, kurioje buvo galima įsigyti suvenyrų, pabendrauti su sportininkais, specialistai konsultavo įvairios fizinės veiklos klausimais, buvo galima išsimatuoti plaučių tūrį, sužinoti kūno masės indeksą.

Maratonui startą davė renginio globėjas Virgilijus Alekna, kartu su kauniečiais ir miesto svečiais bėgo ir olimpietė Rasa Drazdauskaitė.

Sveiko sporto pamokos kauniečiams

Pasak Algirdo, „Kauno maratonas“ toli gražu neprasideda ir nesibaigia sulig birželio 9 diena. Pasiruošimo darbai pradėti prieš porą metų. Nuo balandžio pabaigos klubas organizuoja viešas treniruotes, kuriose tris kartus per savaitę mokomasi sveikai sportuoti. Profesionali trenerė, Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidinių dalyvė, maratono bėgikė Inga Jodeškienė nuolat pataria, paaiškina ir dalinasi asmenine patirtimi, atskleidžia, kaip reikia bėgioti, pernelyg greitai nenuvarginti širdies ar kitų raumenų ir jausti malonumą. Tai, kad kaskart į šias treniruotes susirenka per 100 žmonių, pasak pačios trenerės, rodo tokio pobūdžio veiklos svarbą, gerėjantį požiūrį  į sveiką gyvenimo būdą.

Penkerius metus intensyviai sportuojantis Algirdas prisipažino įvairių distancijų bėgimo varžybose dalyvaująs 1-2 kartus per mėnesį. „Maratoną bėgau dar tik du kartus, Vilniuje ir Paryžiuje, tačiau prieš tai jau įveikiau 8-10 pusmaratonių, nuolat dalyvauju mažesnių distancijų bėgimuose“, – apie malonia rutina tapusį sportą pasakoja „Kauno maratono“ sumanytojas. Pasak pašnekovo, toks gyvenimo būdas žmogų turtina visapusiškai. „Sportas suteikia jėgų, energijos, taip pat, tai – geros nuotaikos užkratas. Galų gale, sportuojantis žmogus yra sveikesnis, lengviau atsisako žalingų įpročių. Svarbiausia, sportuoti sveikai ir nekenkti sau. Be abejo, jei niekada iki tol nebėgiojęs iš karto bandysi įveikti visą maratoną, pasekmės gali būti skaudžios, tačiau lėtai pradėjus nuo mažų atstumų, sustiprėja kūnas, gerėja medžiagų apykaita, dirba raumenys “, – tikina sporto entuziastas. Algirdas tikisi, kad šiuo metu itin populiarėjantis maratono bėgimas taps neatsiejama Kauno miesto dalimi.