Pranešimų anotacijos
SANGRĄŽA LIETUVIŲ IR LATVIŲ KALBŲ IŠVESTINIUOSE DAIKTAVARDŽIUOSE IR DALYVINĖSE FORMOSE
Severija Marija Banaitytė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Pranešime bus pristatytas lyginamasis tyrimas apie sangrąžos raišką lietuvių ir latvių kalbų išvestiniuose daiktavardžiuose ir dalyvinėse formose. Nors lietuvių kalboje sangrąžą galima reikšti dvejopai (prieš šaknį ir žodžio gale), latvių kalboje sangrąža visuomet yra reiškiama žodžio gale, todėl yra lyginama šių giminingų kalbų tų pačių gramatinių sangrąžinių formų raiška. Šios tiriamosios formos turi defektines paradigmas ir yra gana retos, todėl jų vartojimas varijuoja. Kyla abejonė, ar tikrai tai, kas aprašoma gramatikose, realiai atspindi šiuolaikinės kalbos situaciją. Bus lyginamos XX a. ir XXI a. lietuvių ir latvių kalbų gramatikos. Dabartinės kalbos tyrimai atliekami su programa „Sketch Engine“ ir ten esančiais tekstynais: „ELEXIS Lithuanian Web 2021“ ir „ELEXIS Latvian Web 2021“.
TINKLALAIDŽIŲ SPONTANINĖS KALBOS LINGVISTINIAI YPATUMAI
Aura Naimavičiūtė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Lietuvių filologija ir reklama
Pranešimu „Tinklalaidžių spontaninės kalbos lingvistiniai ypatumai“ siekiama ištirti bene populiariausias lietuviškas tinklalaides „Čia tik tarp mūsų“, „Pralaužk vieną šaltą“ ir „Mokslo sriuba“ lingvistiniu aspektu. Pasirinktos septynios – dvi pramoginio ir penkios mokslinio tipo – tinklalaidės, kurių kalba išrašyta, specialiai sužymėta, galiausiai suklasifikuota ir aprašyta. Išskirtos keturios pagrindinės tinklalaidžių spontaninės kalbos nagrinėjimo kryptys, t. y. 1) žargoninė ir nenorminė leksika, 2) morfologinės ypatybės, gramatinių formų vartojimas, 3) spontaninės kalbos pertarai, nerišlumas, žodžių kartojimas ir teritorinių dialektų požymiai bei 4) fonetinė redukcija. Tad tyrimu siekiama išsiaiškinti, kas būdinga viešai prieinamų tinklalaidžių kalbai. Kol kas analizės rezultatai nėra galutiniai, nuolat pildomi, tačiau akivaizdu, jog nepaisant viešojo diskurso kalba artimesnė šnekamajai, buitinei – asmenuojamosios ir linksniuojamosios formos trumpinamos, gausu keiksmų ir nenorminės leksikos, spontaninės kalbos intarpus, kai mąstoma, užpildo pertarai, kartojami žodžiai ar nerišlios frazės, taip pat tariant redukuojami balsiai. Tai rodo kalbos vystymąsi trumpėjimo, arba natūralėjimo, link, taip pat, kaip tinkalaidžių pašnekovai save pozicionuoja socialinių vaidmenų kontekste – tam tikri žodžiai ir frazės formuoja tam tikrą socialinį statusą.
POKARIO ATMINTIES VERSIJOS MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS IR SOFI OKSANEN DRAMOSE
Simonas Granskas
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Pranešimo, parengto pagal bakalauro darbą, tikslas: pristatyti, kokie pokario atminties variantai yra reprezentuojami dviejose pjesėse: Mariaus Ivaškevičiaus „Malыš“ ir Sofi Oksanen „Valymas“. Pranešime bus pristatoma Kultūrinės atminties teorinė prieiga, kurios pagrindu vėliau bus analizuojami kūriniai. Laikomasi nuostatos, kad kultūrinė atmintis – praeities esatis dabartyje – yra diskursyvi, intersubjektyvi ir sociali. Literatūros medija atminties kontekste veikia ne tik kaip praeities elementų reprezentacijos, bet ir kaip refigūracijos terpė, galinti sukurti naują atminties konsteliaciją. Remiantis minėtomis nuostatomis aptariami minėtų pjesių atminties variantai, jų skirtumai. Mariaus Ivaškevičiaus kūrinyje vaizduojama tremties situacija, tad svarbi prisitaikymo kaip išgyvenimo strategijos ir (ne)susikalbėjimo problematika – fizinis veikėjų atitolimas neleidžia realizuoti dramos žanrui būdingo dialogiškumo elemento. Sofi Oksanen pjesėje ryškus galios santykių kurstomas konfliktas, o atmintis tampa nuolat persekiojančiu kaltės priminimu.
MELDŽIANTIS NUO NEGANDŲ: EPIDEMIJOS, STICHIJOS, KARAI LIETUVIŠKUOSE XVI–XVIII AMŽIAUS GIESMYNUOSE
Viltė Stukaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Epidemijos, karai, įvairios stichinės nelaimės iki šiol yra svarbi jėga, veikianti žmonių gyvenimus. Keičiantis epochoms, keitėsi ir žmonių suvokimas apie juos ištikusias negandas, kito šių nelaimių kilmės vertinimas. Viena iš šaltinių grupių šiai negandų suvokimo kaitai ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje pažinti yra giesmynai. Bakalauro darbo tikslas – atskleisti epidemijų, karų, stichinių nelaimių refleksijas Renesanso ir Baroko laikotarpių lietuviškuose giesmynuose. Siekiant nustatyti aptariamojo laikotarpio tikinčiųjų santykius su skirtingomis negandomis, pranešime bus pristatomos XVI–XVIII amžiaus giesmės apie karus, ligas bei stichines nelaimes, užfiksuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų, katalikų ir evangelikų reformatų giesmynuose, analizuojamos negandų refleksijos ir jų kaita. Ypatingas dėmesys pranešime skiriamas Merkelio Švobos originalių autorinių negandų giesmių poetikai aptarti. Bakalauro tyrimas atspindi negandų suvokimo kaitą XVI–XVIII amžiaus Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, veiktą istorinių – kultūrinių epochų įtakos, o taip pat parodo, kaip skirtinga konfesinė priklausomybė formavo varijuojančias nelaimių aktualumo sampratas.
KALBŲ SĄVEIKA IR LITERATŪRINĖS NAUJAKALBĖS DISTOPIJA
Eglė Navickaitė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Lietuvių filologija ir reklama
Pranešime pristatomi bakalauro darbo rezultatai. Tyrimu siekta atskleisti originalo ir vertimo naujakalbių distopiją: panagrinėti literatūros kūrinyje meniškai išplėtotas kalbines struktūras, įvertinti jas distopijos idėjos atžvilgiu, atpažinti funkciją originale ir vertime. Tirtos Davido Mitchello distopijos „Debesų atlasas“ (vert. Laimantas Jonušys) skyrių „Teliūskas perkėla i visa paskum“, „Sonmės-451 orizonas“ naujakalbių (originalo ir vertimo) lingvistinės (fonetikos, morfologijos, leksikos, pirmo iš minėtų skyrių ir sintaksės) ypatybės. Tokią analizės prieigą paremia literatūrinės naujakalbės kūrimo ir veikimo principai. Tiriamoji medžiaga rinkta iš minėtų skyrių fragmentų; tų pačių anglų ir lietuvių kalbomis. Fragmentai pasirinkti kuo reprezentatyvesni distopinės raiškos požiūriu, t. y. teksto atkarpos, kuriose plačiai aprašoma neįprasta futuristinė tikrovė, realijos ir pan. Šie aspektai specifikuoja literatūrinę naujakalbę kaip meninę kalbą. Atpažintos ypatybės aprašytos pagal lingvistinės analizės metodą, pasitelkiant įvairius išteklius (žodynus, gramatikas, kitus teorinius veikalus). Svarstytos sąsajos su distopijos menine idėja ir literatūrinės naujakalbės funkcija, analizuojant vertimo pavyzdžius dar atsižvelgta į santykį su originalu, taigi, gretinta, interpretuota.
Apibendrinta, kad dviejų skyrių literatūrinės naujakalbės yra autoriaus įsivaizduoti kalbos raidos etapai, atspindintys kintančią visuomenę, vaizduojamo laikmečio sanklodą. Naujakalbių forma ir turinys priklauso nuo siekiamos atskleisti distopinės visuomenės patirties ir poreikių. Skirtingais kalbos lygmenimis savitos naujakalbės padeda autoriui perteikti meninę ir kultūrologinę problemą. Vertime atskleidžiama individualizuota kalbinė raiška ir jos struktūra: lietuvių kalbos ištekliais bandoma lokalizuoti, atspindėti futuristinį visuomenės pasaulėvaizdį, distopinės tikrovės paveiktą kalbinį kodą.
KULTŪRINIŲ REALIJŲ PAVADINIMAI PRAMOGINĖS TV LAIDOS „MANO VIRTUVĖ GERIAUSIA“ LIETUVIŠKAME UŽKLOTINIAME VERTIME
Austė Vilimienė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Audiovizualinis vertimas
Kultūrinių realijų pavadinimai – tai „vienai kultūrai būdingo elemento (objekto, reiškinio, situacijos ar faktoriaus) pavadinimas, kuris dėl savo unikalumo ir / ar laikmečio charakteristikos neturi tiesioginio verbalizuoto atitikmens kitoje kalboje“ (Maksvytytė, 2012, p. 54). Tačiau dėl savo kultūrinio unikalumo tokie žodžiai arba frazės yra sunkiai išverčiami iš originalo kalbos į vertimo kalbą. Dažnai tokie kultūrinių realijų pavadinimai net neturi savo atitikmens vertimo kalboje. Užduotis, kaip perteikti jų prasmę tikslinės kalbos auditorijai krinta ant vertėjų pečių, kurie tampa tarsi tarpininkais ne tik tarp dviejų skirtingų kalbų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. Vertėjo darbas tampa dar sudėtingesnis, jei šių kultūrinių realijų pavadinimų vertimas reikalauja išskirtinio tikslumo, pavyzdžiui, kai reikia perteikti įvairius gastronominius terminus TV laidoje „Mano virtuvė geriausia“ (2011). Laidos žanras ir vertimo būdas lemia vertėjo sprendimus renkantis, kaip perteikti kultūrinių realijų pavadinimus. Viena vertus, kadangi laidos ašis – maisto gaminimo varžybos / konkursas, itin svarbu, jog visi patiekalų pavadinimai ir ingredientai, naudojami gaminant, būtų išversti kuo tiksliau. Kita vertus, užklotinis vertimas laikomas mažiausiai originalo tekstą keičiančiu audiovizualinio vertimo būdu, nes originalus garso takelis yra išlaikomas, todėl atsiranda galimybė lyginti originalų tekstą su vertimo kalba.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad su gastronomija susijusios kultūrinės realijos apima kur kas daugiau nei vien maistą ir gėrimus. Buvo išskirtos toliau išvardytos kategorijos: padažai, desertai, įvairių rūšių mėsa, sūris ir makaronai, kepiniai, gaminimo įrankiai, kruopos, sriubos, jūros gėrybės, daržovės ir vaisiai, nesaldūs pyragai ir tradiciniai patiekalai.
Verčiant su gastronomija susijusias kultūrines realijas, kulinarinės TV laidos „Mano virtuvė geriausia“ užklotiniame vertime, buvo panaudotos septynios vertimo procedūros – išlaikymas, praleidimas, globalizacija, pridėjimas, transformacija, lokalizacija ir sukūrimas. Išlaikymo procedūra buvo naudojama dažniausiai siekiant išlaikyti kultūrinių realijų pavadinimų reikšmę, o kartais, net ir formą, nes išverstas tekstas privalėjo atitikti užklotiniam vertimui taikomų sinchronijų (izochronija, pažodinė, kinetinė ir veiksmo sinchronijos) reikalavimus. Mažiausiai naudota procedūra (keturi atvejai), buvo sukūrimas, kai vertėjas norėjo papildomai paaiškinti tam tikrą kultūrinę realiją arba pakeisti įvardį į patiekalo pavadinimą, kad žiūrovams būtų aiškiau, apie ką kalbama.
METAFOROS PRINCIPAS ALGIMANTO MACKAUS POEZIJOJE
Justina Katauskaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Algimantas Mackus lietuvių literatūros lauke įvardijamas kaip kertinis bežemių kartą apibrėžiantis ir jai atstovaujantis balsas, liudijantis egzilo likimą, jam kylančias įtampas ir jį veriantį tragizmą. Šio darbo tikslas – atlikti Algimanto Mackaus poezijos rinkinio „Jo yra žemė“ tekstų interpretacinę analizę, paremtą Paul’io Ricœur’o metaforos principu, ir išsiaiškinti, kokias reikšmes šis metaforiškas kalbėjimas kuria, ką tos reikšmės padeda atskleisti apie Algimanto Mackaus poetinį diskursą ir bežemių kartos žmogų. Siekiant susiaurinti tyrimo objektą, pasirinkta nagrinėti eilėraščių rinkinyje „Jo yra žemė“ pasikartojančią vandens figūrą ir su ja kuriamas metaforas. Vandens figūrą aprėpiančios metaforos tarpusavyje sudaro reikšminius klodus, kurie formuoja naują vandens simboliką, nutolstančią nuo įprastų vandens reikšmių, įsigalėjusių mūsų sąmonėje ir kultūroje. Darbe nagrinėjama ir svarstoma, kaip ir kodėl eilėraščiuose formuojamos naujos vandens reikšmės, ką šių metaforų sukurtos reikšmės ir atverta simbolika leidžia suprasti apie Algimanto Mackaus autentišką poetinę kalbą ir jo kartos egzistencinę būklę.
JAUNŲJŲ RAŠYTOJŲ LITERATŪROS KRITIKA XX A. PABAIGOS LŪŽIO SITUACIJOJE (AIDAS MARČĖNAS, SIGITAS PARULSKIS)
Martynas Pumputis
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Šiame darbe tiriama rašytojų Aido Marčėno ir Sigito Parulskio literatūros kritika, parašyta XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Darbo tikslas – nustatyti, kaip jaunieji rašytojai suvokė kritiko vaidmenį, išsiaiškinti jų santykį su skirtingomis rašytojų bei kritikų kartomis, literatūros vertinimo kriterijus. Analizuojant socialinį tekstų turinį remiamasi Pierre’o Bourdieu lauko teorija, aptariamas laikotarpio kontekstas – lietuvių kultūra postkomunizmo ir postmodernizmo laikotarpiu. Su tekstų žanrais susijusios ypatybės tiriamos skaitant ir analizuojant tekstus. Tiriamoji medžiaga – apie pusantro šimto recenzijų, apžvalgų, interviu, pokalbių ir kitokio pobūdžio publikacijų iš įvairių periodinių leidinių ir Aido Marčėno knygos „Būtieji kartiniai“ (2008). Tiriant pastebėta, kad abu rašytojai savo tekstuose aptaria skirtingų kartų ir žanrų rašytojų knygas, nevengia vertinti, reflektuoja to meto literatūros ir kultūros būklę. Jų tekstų katalogas eklektiškas, recenzijos įvairaus stiliaus, kartais priartėja prie kitų žanrų (novelės, esė). Išryškėja naujumo, originalumo, paveikumo kriterijai vertinant tekstus. Tyrimas galėtų būti naudingas literatūros kritikos tyrinėtojams.
MOTERS IR KALBINIO TAPATUMO PAIEŠKOS AKVILINOS CICĖNAITĖS ROMANE „ANGLŲ KALBOS ŽODYNAS“
Aušra Korkuzaitė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Lietuvių filologija ir reklama
Pranešimo tikslas – išanalizuoti, kaip moters tapatybės ir kalbinio tapatumo atvertys reiškiamos pasirinktos autorės romane. Tokiam tyrimui yra paranki feministinė kritika: tyrime remiamasi Simone de Beauvoir, Jane Flax ir Hélène Cixous tekstais, plėtojusiais moters autonomijos, subjektyvumo, žmogiškumo, rašymo sampratas. Kalbiniam tapatumui aptarti pasirinkta hermeneutinė Martin Heidegger ir Hans Georg Gadamer teorinė prieiga: kalba yra ne priemonė, kurią naudojame tikrovei apibūdinti, bet individualus asmens buvimo būdas, kuriuo patiriame tikrovę. Tad pranešime derinamos dvi teorinės tyrimo prieigos.
Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ įtvirtina šiuolaikinės moters tapatumą: kritikuojamos patriarchalinės visuomenės primestos moters tapatybės normos (gimdyti vaikus, būti motina), taip pat aptariama romano pasakotojos – pagrindinės veikėjos refleksija apie santuoką, perteikiantį šiuolaikinį požiūrį, pripažįstantį žmogiškųjų patirčių įvairovę, kuriais gali būti kuriami ir palaikomi moters ir vyro tarpusavio santykiai.
Pažymėtina, jog Akvilinos Cicėnaitės romane „Anglų kalbos žodynas“ pasakotojos refleksijos apie gimtąją ir išmoktąją kalbą, svarstymai apie gimtosios kalbos kaip namų ilgesį ir išmoktosios kalbos neišverčiamumą tampa centrine literatūros kūrinio tema.
ATPASAKOJAMOJI NUOSAKA LIETUVIŲ IR LATVIŲ GROŽINĖJE LITERATŪROJE BEI VERTIMUOSE Į ŠIAS KALBAS
Gabrielė Aputytė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija ir latvių kalba
Pranešime pristatomas lietuvių ir latvių kalboms būdingo gramatinio atpasakojimo žymėjimo, vadinamo atpasakojamąja arba netiesiogine nuosaka, tyrimas. Norint palyginti, kaip šios formos funkcionuoja grožinėje baltų kalbų literatūroje ir jos vertimuose, buvo analizuoti 3 lietuvių ir 2 latvių kalbų romanai bei jų vertimai į antrąją baltų kalbą.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad latvių kalbos originaliuose tekstuose yra 143 tiriamosios formos. Verčiant šiuos tekstus į lietuvių kalbą atpasakojamoji (netiesioginė) nuosaka pavartota 23 kartus (16,1 proc.). Lietuvių kalbos originaluose tiriamoji nuosaka pavartota 10 kartų, o vertimuose į latvių kalbą – 64 kartus. Nors, sprendžiant iš šio tyrimo duomenų, latvių kalboje atpasakojamoji nuosaka yra produktyvesnė, tam tikrą šių formų gyvybingumą lietuvių kalboje rodo tie atvejai, kai atpasakojamoji nuosaka pasirodo tik vertime į lietuvių kalbą (11 atvejų).
Taip pat tyrimo metu pastebėta, kad retai gramatinį atpasakojimo žymėjimą gali pakeisti leksinės priemonės. 2 kartus vertimuose į lietuvių kalbą buvo pavartota dalelytė esą ir 1 papildomas (originale nevartotas) kalbėjimo veiksmažodis pasakyti.
ŠIUOLAIKINIŲ LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ SLAPYVARDŽIAI
Jolanta Vasiliauskaitė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Viešojo diskurso lingvistika
Pranešime bus aptariami lietuvių rašytojų slapyvardžiai. Pasitelkus įvairius mokslinius metodus bus analizuojama, kodėl rašytojai apsisprendė pasirašyti pseudonimais. Bus analizuojami ir anksčiau rašiusių, ir dabartinių rašytojų pseudonimai, pseudonimų pasirinkimo motyvai, kilmė, daryba. Taip pat bus aptariama, kokiai auditorijai kuria rašytojai, pasirašantys savo kūrinius pasirinktais pseudonimais.
Pristatyme analizuojami pseudonimai bus skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: suaugusiųjų literatūros autoriai ir vaikų bei paauglių literatūros autoriai, pasirinkę pseudonimus. Pranešime bus aptarta 18 vaikų ir suaugusiųjų literatūros autorių ir 1 iliustratorės, komiksų kūrėjos pseudonimas. Tyrimas atliktas pasitelkus atsitiktinės atrankos metodą, pseudonimai atrinkti iš spaudos ir vaizdo šaltinių, taip pat informacija rinkta asmeniškai bendraujant su autoriais, savo kūrinius pasirašančiais ne tikru vardu ir pavarde.
ICCHOKO MERO APSAKYMŲ RINKINIO „GELTONAS LOPAS“ (1960) REDAGAVIMO ISTORIJA
Radvilė Bartkutė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Pranešime bus pristatyta šiuo metu atliekamo didesnio tyrimo dalis. Tyrimas nukreiptas į trijų „Geltonas lopas“ šaltinių tyrimą ir „Geltonas lopas“ 1960 metų leidybinį tekstą, kurie leidžia atskleisti veikalo redagavimo procesą. Tiriamajame darbe, taikant tekstologinę prieigą, siekiama nustatyti mašinraščiuose esančių taisymų ypatumus, juos interpretuoti. Tyrimas atskleidžia iki šiol tyrėjų dėmesio nesulaukusio kūrinio „Geltonas lopas“ ikileidybinį procesą, parodo kokiais būdais vaizduojamos Holokausto patirtys lietuvių literatūroje, veikiant sovietinio mechanizmo ribojimams.
PYKČIO METAFOROS HERTOS BURBĖS GRAFINIUOSE KOMIKSUOSE
Aistė Gasparavičiūtė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Lietuvių filologija ir reklama
Pranešime siekiama aptarti pykčio metaforas H. Burbės komiksuose. Tyrime remiamasi kognityvinės lingvistikos teorija, George Lakoff, Zoltán Kövecses darbais, R. Plutchik sudarytu emocijų modeliu, kur nurodomos pagrindinės emocijos ir tai, kaip jos koreliuoja su teigiamomis ar neigiamomis žmogaus išgyvenimo būsenomis: džiaugsmas–liūdesys, pasibjaurėjimas–pasitikėjimas, baimė–pyktis, nujautimas–nuostaba. Pristatyme analizuojama, kaip konceptualiosios metaforos, multimodalumo teorijos gali būti taikomos komiksams tirti. Pasirinkti analizuoti Hertos Burbės komiksai rodo, kad emocijos išreiškiamos per kalbą ir vaizdines metaforas.
KOMIŠKIEJI VAIVOS GRAINYTĖS POEZIJOS RINKINIO „GORILOS ARCHYVAI” ASPEKTAI
Aistė Žurauskaitė
Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių filologija
Šis pranešimas skirtas rašytojos Vaivos Grainytės poezijos rinkinio „Gorilos archyvai“ (2019) komiškiesiems aspektams aptarti. Klausimas susiejamas su poetei būdingu antropologiniu žvilgsniu ir jos kultivuojama bjaurumo estetika. Pranešime atidžiau žvelgiama į grotesko ir (auto)ironijos kuriamus komiškus efektus bei svarstoma, kokias reikšmes įgyja komizmas, kai jis pasirodo trauminės patirties bei globalaus absurdo kontekste.
ARTŪRO ŠILANSKO HAIKU: POETINĖS ŽAISMĖS PRINCIPAS
Kristina Straševičiūtė
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas
Žaismingas pasaulio vaizdavimas būdingas viso pasaulio kultūroms. Kaip pavyzdys – iš tolimosios Japonijos mus pasiekęs gyvas ir lengvai prigyjantis haiku žanras, kildinamas iš viduramžių literatūrinio žaidimo. Nepaisant haiku žanro demokratiškumo ir populiarumo, mokslinių tyrimų apie lietuvių autorių haiku trūksta, todėl pranešime siekiama užpildyti esamą spragą ir į lietuvių haiku tyrimų lauką įtraukti Artūro Šilansko poetinės kūrybos analizę. Šio darbo metodologinis pagrindas – Eugeno Finko ir Johano Huizingos darbai, kuriuose pasaulį mėginama tyrinėti per žaidimo fenomeną kaip esminį žmogiškosios būties principą. Pranešime bandoma atsakyti į klausimą, kokie yra haiku žanro ir poetinės žaismės principo sąlyčio taškai, kuo žaidžia poetas Artūras Šilanskas septyniolikos skiemenų erdvėje, ir ar vakarų kultūros žmogus gali savo būtį aiškinti rytietiškos mąstysenos kategorijomis?
