Pokalbis su menininke, instaliacijų kūrėja, dailės ir meno vadybos magistre Julija Pociūte, kurios paroda „Bangavimo skalė“ atidaromabalandžio 27 d. Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.
Su menininke Julija Pociūte apie darbus, meną, gyvenimą ir studijas kalbasi meno vadybos magistrė Gintarė Žaltauskaitė, jos bendramokslė VU Kauno humanitariniame fakultete, šiuo metu dirbanti Kauno kino centro „Romuva“ komunikacijos koordinatore.
Gintarė Žaltauskaitė (toliau – Gintarė Ž.): Su Julija susipažinome Meno vadybos magistrantūros studijose Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Nors iš pažiūros Julija atrodė ne tik romi, bet ir išdidi, su išskirtine profesionalios meninkės patirtimi tarp grupės narių, tačiau bendraudama kūrėja atsiskleidė kaip ypatingai nuoširdi ir nevengianti dalintis mintimis asmenybė. O mudviejų pasivaikščiojimai, apipinti pokalbiais, mane visad apgaubia sava filosofija, ramumu ir įkvepiančiais atradimais, kuriais norisi pasidalinti su visais. Žinant žmogaus patirtį, dažnai nedrąsu klausti detalių, tačiau be galo smalsu sužinoti, kas į tai atvedė. 2015 metais Julija ne tik surengė jau trečią asmeninę parodą – jos darbai pripažinti ir tarptautiniu mastu, vienas jų eksponuotas Murano stiklo muziejuje.
Dabar esi aktyviai dirbanti menininkė, o nuo ko viskas prasidėjo? – klausiu Julijos ir ji pasakoja, kad į Vilniaus dailės akademiją ją atvedė konkretus jausmas…
Julija Pociūtė (toliau – Julija P.): Mama kartais piešdavo ir ji manė, kad mano brolis eis į dailės mokyklą, o aš – į muzikos. Ir taip, po muzikos mokyklos vis dėlto pasukau į dailės mokyklą. Vėliau rinkdamasi studijas nelabai svarsčiau – kažkur giliai jau žinojau, ko noriu. Aišku, įvertinus tų laikų informacijos kiekį, sakyčiau, pasirinkau tik kryptį, o toliau viską reikėjo pačiai patirti, sužinoti, kas man tinka, o kas ne. Manau, ir studijos, ir jų pasirinkimas šiuo metu labai pasikeitė. Tada, pamenu, atvažiavau į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą su piešiniais atrankai, – viskas atrodė taip įdomu, nauja. Neturėjau sukaupusi informacijos iš anksto – viskas vyko per patyrimą.
Kodėl pasirinko studijuoti stiklą, Julija negali įvardinti. „Patraukė pati medžiaga, ir tiek“, – teigia menininkė ir pratęsia. – „Atkeliavau nuojautų vedama, nebuvo kaip patikrinti.“
Gintarė Ž.: Kurias stiklo savybes išskirtum? Galbūt ši medžiaga atspindi tave, kaip asmenybę?
Julija P.: Darbas su stiklu man atrodo lyg prisirišimas, tačiau tai nėra logiška: gal aš ir norėčiau pabėgti nuo šios medžiagos, bet nepavyksta. Dabar stiklas prisirišo prie manęs. Kartais norėčiau atsitraukti, bet vis sugrįžtu. Manau, turint patirties su viena medžiaga daug lengviau pasirinkti ją kūrybai, nes tiesiog lengviau dirbti su ta medžiaga, kurią pažįsti. Tačiau tai priklauso ir nuo pagrindinės kūrinio minties. Įgyvendinant kūrybines idėjas naudoju man tuo metu reikalingas stiklo savybes – skaidrumą, atspindį, optiką...
Gintarė Ž.: Koks gi buvo tavo sėkmės kelias? – kviečiu pašnekovę paatvirauti.
Julija P.: Sėkmė – tai labai individualus matas, kuris man siejasi su laiku. Kiekvienas atėjęs laikas, kiekviena patirtis, kurią gali iki galo patirti tiesiogiai, be jokių apsimetinėjimų, tave ir veda į tolimesnį savęs pažinimą. Kūrybinės karjeros pradžioje buvo labai daug noro, daug tikėjimo, kad kažkas iš šalies padės, pastebės ir panašiai. Dabar to nebėra. Pajunti, kad tai jau nebetinka, kad norisi gyventi, o ne vien tik būti kokiose nors iliuzijose. Tiesiog darai tai, ko negali nedaryti. Priimi patį procesą kaip rezultatą, matai savo žingsnius, ėjimą į priekį.
Gintarė Ž.: Permąstydama ekspozicijose regėtus Julijos kūrinius klausiu jos, ar jais ji nemėgina susigrąžinti išėjusiųjų. Minimalizmu dvelkiantys kūriniai įtraukia į filosofiją, kurios atspindžiuose išvysti save ir neišvengiamai susimąstai apie savąsias vertybes... Tad smalsauju, kokias temas menininkė svarsto savo kūryboje.
Julija P.: Apskritai man atrodo, kad pagrindinė tema yra gyvenimas ir mirtis. Tai mane, kaip ir kiekvieną žmogų, visada domina. O tikslios potemės atsiranda natūraliai, pagal gyvenimo etapus. Aišku, tai nėra kokių nors teorijų ar filosofijų perteikimas. Konstruojant kūrinius išlieka daug žaidimo su vizualumu, pačių medžiagų panaudojimu, vaizdų paveikumu akims. Mano kūriniuose yra daug praeities, asmeninių detalių, istorijos reflektavimo. Nors manęs, kaip žiūrovės, tokio tipo kūriniai beveik nedomina, o patraukia tie, kurie kalba forma be konkretaus atvaizdo, „išvalyti“ nuo istorijų, minimalistiniai kūriniai. Savo kūryboje daugiau renkuosi minimalistiniais sprendimais parodyti tik tiek, kiek reikia.
Be galo mėgstu klausytis Julijos samprotavimų apie gyvenimą, tad provokuoju ir klausinėju apie regėtų kūrinių detales...
Julija P.: Man kūryba siejasi su patirtimi: mintyse nuolat iškyla kokios nors detalės ir jos susidėlioja į kūrinį. Tačiau be tavęs, be tavo patyrimo, be tavo suvokimo tos detalės yra neįmanomos. Pagrindinis darbas – tai sukonstruoti ir sudėlioti į visumą. Nuolat stebėti tą idėjų, minčių atsiradimą ir jų realizavimą ar nugrimzdimą į užmarštį.
Gintarė Ž.: Kokia tavo gyvenimo filosofija? – paklausiu su šypsena, žinodama, kad sakiniu gyvenimo vis vien neapibrėši...
Julija P.: Gyvenimo filosofija ir yra gyvenimas. Gyventi, ir tiek (juokiasi). Mane domina tas trapumas, kiek tu iš tikrųjų esi nesaugus ir išties – tu visai nieko nežinai. Nesi dėl nieko garantuotas. Filosofiją lyginu su stiklo trapumu (vėl juokiasi), su šia medžiaga irgi niekada nežinai – „sunku nusakyti“.
Gintarė Ž.: Kaip tau tai pavyko? „Tiesiog gyventi“... – neatlyžtu.
Julija P.: Iš tikrųjų tobulėjimas – tai savęs pažinimas, skyrimas tam laiko, pajautimas, nuolatinis savęs stebėjimas... Galima sakyti, kad tai priėmimas pasaulio tokio, koks jis yra. Nekeliant jam didelių lūkesčių. Vidinė ramybė kaip būsena yra iliuzija. Taip nebus, kol gyveni, gal visiškoj ramybės būsenoj atsidursi tik miręs, o dabar esi šiame pasaulyje, turi kūną, turi visus tuos „čiuptuvus“ potyriams. Esi nuolatiniame bangavime: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, arba kaip tau patinka, kur nusibrėži tą liniją: čia – aukštai, o čia – žemai. Daugiausia pats nusprendi ir pats susikuri taisykles, pats sau pasakai, kas yra gerai, o kas – ne. Visa tai – tavo paties atskaitos taškai, kuriuos susidedi ir tada jais vadovaujiesi. O jeigu tuos atskaitos taškus perkeli – vėl kitaip gauni.
Kalbėdama apie gyvenimo bangavimą Julija atskleidžia, kad po parodos „Bangavimo skalė“ Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (2016 04 27-05 17) , birželio mėn. planuoja surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, o spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune.
Gintarė Ž.:Kaip antrosioms magistrantūros studijoms pasirinkai meno vadybą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete?
Julija P.: Paskatino noras įgyti daugiau žinių vadybos srityje. Organizuodama parodas ir festivalius jusdavau, kad trūksta žinių, o dabar manau, kad tokiai veiklai reikalingų žinių gavau. Tačiau jas svarbu nuolat pritaikyti, atsispirti nuo to pagrindo ir nerti į praktiką. Kai kuri renginių vadybos praktika, pavyzdžiui, parodų organizavimas, jau yra tapusi natūraliu reiškiniu, tačiau galimybė pažvelgti į jį iš šalies, ir dar moksliniu žvilgsniu, suteikia platesnį požiūrį, gebėjimą analizuoti procesus.
Meno vadybos studijos tinka žmonėms, besidomintiems kultūra, menu. Tiems, kurie mato tame perspektyvą, realią galimybę plėtoti ir tobulinti verslą, susijusį su menu ir kultūra. Tokios studijų programos prisideda prie visos kultūros ir meno srities profesionalumo didinimo. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų veikla šioje srityje buvo paremta susidomėjusių, bet neturinčių atitinkamų žinių atskirų žmonių iniciatyvomis. Dabar joje dirba daug skirtingų ir kvalifikuotų savo srities specialistų.
Gintarė Ž.:Šiuolaikiniam žmogui sunku susigaudyti informacijos ir įvykių gausoje. Tiek renkantis studijas, darbą, jį supančius žmones, tiek priimant kitus sprendimus. Kaip nepasimesti?
Julija P.: Spręsti turi tiktai pats, niekas iš tiesų neįvertins, nepasakys. Krūvos patarėjų, bet kas iš to? Dažnai jie pataria iš savo patirties, kas būtų perspektyvu, kas ekonomiškai pasverta. Bet iš esmės pasaulis yra labai neekonomiškas. Kiek laiko užtrunka, kol vaikas užauga ir lyg pradeda grąžinti tai, kas į jį sudėta, bet tas laikas labai trumpas. O juk būtų ekonomiškiau jam trigubai ilgiau gyventi...
Gintarė Ž.:Kokį linkėjimą perduotum jaunam žmogui, kuris dar tik ieško, kuria kryptimi pasukti?
Julija P.: Neužsibūti. Neužsibūti ties tais metais, neužsibūti tame (ne)jaunumo įsivaizdavime. Eiti toliau, ir viskas. Toliau dar daug visko randi...