Socialinių tinklų poezija ir jos monetizavimo galimybės
2000 m. Paryžiuje kovo 21-ąją paminėta pirmoji Pasaulinė poezijos diena. Siekta atkreipti dėmesį į poetinio žodžio galią, skatinti kalbinę įvairovę ir poezijos, kaip tradicijos ir disciplinos, sklaidos procesą, vystyti esamą santykį su kitomis meno rūšimis. Kaip meno forma poezija šiandien yra ypač aktuali, tačiau bėgant metams ėmė kisti tradicinis ir pažįstamas jos formatas. Apie populiarią moderniosios poezijos sklaidos formą pasakoja autorė Domantė Vaišvylaitė, savo kūrybinę paskyrą nuntius.anonymous socialiniame tinkle Instagram vedanti nuo 2019 m.
Socialiniuose tinkluose visi yra turinio kūrėjai
Homero, Heziodo ir Pindaro laikais poetas buvo laikomas dievišku aiškiaregiu, kuris „švento pamišimo“ apimtas, mūzos įkvėptas, ima kalbėti eilėmis. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto doktorantė D. Vaišvylaitė įsitikinusi, kad dabar poeto statusą apsprendžia literatūrologijos pasaulis. „Tai garbingas statusas, kurį reikia užsitarnauti. Savęs poete nevadinu, nors aplinkiniai, matyt, kiek drąsesni, ir šį apibūdinimą vartoja“, – sako ji. Paklausta, koks apibūdinimas jai artimesnis, atsako – turinio kūrėja. „Taip mane dažniausiai vadina socialinėje erdvėje. Tai galbūt būtų galima laikyti tam tikra socialinių tinklų nuostata – rašytojas mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito vartotojo, o algoritmų sulyginti jie visi yra skaitmeninio turinio kūrėjai“, – aiškina jaunoji mokslininkė. Pasak jos, jau prieš gerą dešimtį metų, kartu su tokio pobūdžio kūrybos atsiradimu, radosi ir instapoezijos (angl. instapoetry) terminas, jis sėkmingai vartojamas ir šiandien.
Vienas įkvėpimas kūrybai ir mokslui
Modernios poezijos autorė prisipažįsta, kad jai smagiausia būti vadinamai literatūrologe. Mat eina jau devintieji studijų metai – pabaigusi Lietuvių filologijos ir reklamos bakalaurą iškart stojo į Viešojo diskurso lingvistikos magistrą, po jo – į filologijos doktorantūrą. „Potraukis kūrybai skatino stoti į filologiją, o studijos skatino rašyti ir kurti. Susikūrė savotiška kūrybinė ekosistema – naujos žinios vystė turėtas idėjas, smalsumas vertė labiau gilintis į studijų dalykus. Ėmiau geriau suprasti, kodėl ką rašau“, – pasakoja Domantė Vaišvylaitė. Mergina prisipažįsta, kad studijuodama magistrą gyveno kūryba – tai buvo nepamainoma jos kasdienės rutinos dalis, kuriai visad rasdavo laiko. Doktorantūroje daug kas pasikeitė supratus, kad mokslinės ir kūrybinės idėjos išteka iš vieno šaltinio, todėl dažnai tenka rinktis. „Daugiau dėmesio skirdama mokslinių tekstų rašymui aukoju savo kūrybinį įkvėpimą, pagauta įkvėpimo nesugebu susikaupti mokslui“, – dalijasi D. Vaišvylaitė pašmaikštaudama, kad mokslas mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo, tenka nuolat ieškoti pusiausvyros.
